Sei-i tikriausiai išsityčiotų, bet tai tikrai buvo savigyna. Istorija maždaug dešimties metų senumo, todėl jau ramiai galima pasipasakoti
.
Tiesa, buvo čia viena kita mergina, kurioms istorijos apie savigyną nepatiko, tačiau dauguma balsavo už, todėl siūlau joms su savo kvailom nuomonėm „čiuožti Akropolio ledo kryptimi“, kaip sako Sei I
. Arba, jei smerkiate žmogų dėl to kad jis stengiasi nesileisti primušamas, arba užmušamas, tai būkit malonios ir darykite tai argumentuotai ir į temą, nes kudakavimas, arba citatos iš Biblijos nieko neįtikina.
Buvo vėlus vasaros vakaras. Temo. Ėjau iš draugo gimtadienio namo. Buvau lengvai išgėręs. Na, gal kokius 150 gramų. Laisvės alėjoje, netoli Skalsos parduotuvės stovėjo mentų „voronokas“, arba, kaip mes tuo metu vadindavom „duoninė“
. Ramiai ėjau pro jį. Juk nebuvau padaręs nieko blogo ir nesiruošiau daryti. Iš duoninės išlipo mentas, laikydamas rankoje „bananą“ ir paklausė:
- Ei, kas tu per vienas?
Nustebau išgirdęs tokį klausimą ir atsakiau, kad esu studentas. Mentas priėjo visai arti, per rankos atstumą ir vėl keistai paklausė:
- Kur eini? Ir iš kur?
Galbūt suveikė tai, kad buvau jaunas, gražus ir stiprus ir nemėgau neteisybės (nors ir dabar jos nemėgstu), o gal tas lengvas išgėrimas kažkiek prisidėjo, kad tas kvailas klausinėjimas mane pradėjo erzinti. Atsakiau:
- Einu iš ten į ten, - ir, aiškumo dėlei, parodžiau ranka.
Mentas tvojo man bananu per ranką. Nelabai stipriai, bet ranka truputį aptirpo. Nu visai nesitikėjau. Pareigūnas mane užkabinėjo „kodėl neturi cigaretės“ lygio klausimais. Negana to, jis mane dar ir užpuolė. Na, čia jau ir auklėjimas suveikė, nes senelis mokino nuo 6 metų, kad kai puola, reikia gintis. O geriausia gynyba, kaip jau esu minėjęs, yra puolimas. Todėl išlupau iš jo bananą ir tvojau į marmūzę. Iš visų jėgų. Matyt jis to tikėjosi dar mažiau už mane, nes atimt bananą buvo lengva, kaip iš vaiko ir nepastebėjau jokio judesio, kuriuo būtų bandęs atremti smūgį, ar išsisukti. Kai bananas tėškėsi į jo šlykštų snukį, dar labiau jį subjaurodamas, pasigirdo smagus tekštelėjimas, kuris labai pamasažavo mano ego. Panašu, kad mentui buvo smagu, nes jis užsidengė veidą ir priklaupė ant kelio. Dar nesijaučiau pilnai atsiteisęs už skriaudą ir norėjau jį kaip reikiant apdoroti, tačiau akies kraštu pastebėjau atsidarančias „duoninės“ dureles. Supratau, kad linksmoji dalis pasibaigė. Stipriai mečiau smagųjį bananą į „duoninės“ priekinį langą, kuris nesudužo, bet per didelį jo plotą užsidėjo „voratinklis“. „Tuningas“, pamaniau imdamas žemą startą. Puikiai pažinojau visas Laisvės alėjos bromas. Nėriau į artimiausią, nes buvo baisu, kad tie pyderai nepradėtų šaudyti. Jei užpuolė be priežasties, tai kas tokiems debilams reiškia šaut į nugarą. Panašu, kad vijosi tik vienas, o tas, kurį pertraukiau per snukį jo paties bananu, dar nebuvo atsipeikėjęs nuo orgazmo. Kiemas buvo aklinai uždaras, nebuvo jokio praėjimo, kelią užtvėrė garažas, kuris jungė iš abiejų pusių stovinčius namus. Tačiau eilę metų sportavus gimnastiką tokios kliūtys vienas malonumas, o nutukusiems mentams neįveikiamos, dėl to ir pasirinkau tokį kelią atsitraukimui. Pašokau, kad pasikabint ant stogo krašto, prisitraukiau ir padariau pratimą, kuris kariuomenėje žinomas kaip „vychod sily“. Žinoma, stogo kraštas ne toks patogus, kaip skersinis, bet besivejantys mentai yra neblogas dopingas, padedantis atlikti įvairius pratimus ir šuolius, kaip filmuose
. Užšokau ant stogo ir atsisukau kai, mentas dar tik išbėginėjo iš bromos. Laikydamasis visų atsargumo priemonių, jei kartais sugalvotų išsitraukt kokį vamzdį, parodžiau jam abiem rankom fucką ir pasiūliau pasipist į subinę. Tuos, kurie nebandė, galiu užtikrinti, kad yra baisiai smagu tyčiotis iš mento, esant ant stogelio ir žinant, kad be kopėčių jis niekaip neužlips
. Kadangi mentas staiga kyštelėjo ranką kažkur į kišenę, aš dar staigiau pasilenkiau ir tęsiau atsitraukimą. Perbėgau garažo stogą ir radau plytgalį, kurį mečiau maždaug į tą vietą, kur turėjo būti mentas. Nežinau, ar pataikiau, bet nenorėjau rizikuot grįžt pasižiūrėt. Nušokau nuo stogelio kitoje garažo pusėje į kitą kiemą ir nubėgau link Ramybės parko kiemais ir gatvelėmis. Parke buvo visai tamsu, todėl ramiai prisėdau ant suoliuko pailsėti ir pergalvoti situaciją, bei padarytas klaidas. Įsitikinau, kad ne veltui žmonės taip nemėgsta pareigūnų. Jie tikrai yra uniformuoti banditai. Ir kuo aukštesnio rango, tuo baisesni. Vėliau dar kartą teko tuo įsitikint. Žinoma, geriausia su jais neprasidėti, bet ką daryt, jei užpuola? Nuo tada saugausi jų labiau, nei kokių chuliganų. Ir kitiems patariu.
Jei kam teko panašiai susidurt su uniformuotais banditais, siūlau pasidalint patirtimi. Svetimas klaidas lengviau pastebėti, todėl, jei kas turite kitokių sprendimų aprašytai situacijai, siūlykite
