Gal turėta omeny, kad jei eisi keliomis akimirkomis greitesnis nei priešininko alkūnė, gali spėti prasmūgiuoti tiesų smūgį gerklėn. Bet čia, manau, labiau tiktų alkūnių cikle...
Mano nuomone, tų ciklų bėda ta, kad ten vyksta ritmiškas darbas, ko sparinge nebūna. Už tai ir nepavyksta tos sudėtingos technikos, dirbamos cikle, atlikti realiomis sąlygomis. Dar vienas pastebėjimas iš praktikos - jeigu vienas partneris "rauna" ritmą, t.y. gerokai greičiau atlieka veiksmą, arba jį atlieka realiai į taikinį, ciklas nutrūksta, nes tada tvarkingai reaguoti nebelieka laiko, arba erdvės. Žinoma, jeigu greitinama po truputį, tai abu spėja adaptuotis, ritmas išlaikomas tol, kol kažkuris nebespėja ir suklysta. Tokiu atveju viskas atrodo faina. Sparinge gi, niekas iš tokios distancijos alkūne nesmūgiuos. Bent jau man alkūnės pradeda lysti tik klinče, kada partneris bando sukontroliuoti rankas. Tada kito pasirinkimo kaip ir nebelieka. Ar teko kada ciklus dirbti su naujoku. Paprastai, kai jo smegenėlės nebespėja "sekti įvykių", jis pradeda "diorgintis" ir padaro kažką tokio, nuo ko ciklą turi pradėti iš naujo

. Bet padaro tai instinktyviai, kai atsiduria nepatogioj padėti ir kūnas pradeda reaguoti pats arba užsitempdamas, arba pagreitindamas. Kas ir gaunasi panašiai kaip sparinge.