Klausimą, kurio viso necituosiu, bet pakomentuosiu, jau gavau (galima nesivaržyti ir viešai klausti, tarp kitko!
) Kodėl būtent taip (cit.):
“- Gal tau policiją iškviesti, kad apsiramintum? “
Pirma, viešoje vietoje nepamirškite, kad esate ne vieni!
Atrodytų, kad visi kaip ir supranta, bet ne visi elgiasi taip, kad suprastų. Ir tai ne vien apie rėkaliojimus, rūkymą, spjaudymąsi, šiukšlinimą ar dainavimą balsu.
Žmonės nepagalvoja apie savo veiksmų pasekmes, o paskui stebisi, kai iš kažkur, iš kokios pakampės tarsi iš niekur išlenda koks liudininkas ir, jei nepaskambina, kur reikia ar nereikia jums pats, tai prisistato pareigūnams ir sako: “Aš, aš liudininkas! Viską mačiau! O kas atsitiko?“...
Gali nesugebėti galvoti, kai esi neblaivus (tada mastymo procesai sumažėja ir pakinta) arba kai adrenalinas kala į smegenis (atsiranda savaime toks “tunelinis“ aplinkos matymas, tai net ir nematai, kas vyksta aplink).
Jei galvoji apie tokius geradarius liudininkus, kurie nebūtinai paliudys tavo naudai, tai turi apsidrausti. Todėl “apeliavimas“ į teisėtvarką rodo jūsų, kaip teisę ir tvarką mylinčių piliečių, sąmoningumo ir taikingumo laipsnį! Nepriklausomai nuo to, mylite jūs ją ar mylite ją pažeidinėti...
Valdžia juk nemėgsta, kai piliečiai patys sugeba išspręsti savo problemas, tame tarpe ir gynybos, be jos pagalbos - tam ji turi policinį aparatą, kurį už jūsų pinigus ir išlaiko jūsų šioms problemoms spręsti (nors, pagalvojus, kitąkart ir pigiau būtų pačiam tuo užsiimti, ir vis tiek pats turi rūpintis viskuo, net ir turint policiją), tuo pačiu uzurpuodama jūsų prigimtinę teisę į savigyną, arba bent jau ją apribodama iki minimumo, tuo pačiu suteikiant humanišką ir labai civilizuotą apipavidalinimą tam, kad lyg ir visi visuomenės nariai turi vienodas teises koegzistuoti tarpusavyje, nepriklausomai nuo jų galimybių savo teises pasididinti kitų sąskaita.
Kaip sakoma: “kai kurie žmonės yra gyvi tik todėl, kad nelegalu juos iššaudyti“ (mano draugas tokį lipduką neseniai nusipirko LA ginklų parodoje).
Ką panašiai sako ir Storas (tikiuosi, nesupyks, kad atsakysiu į repliką už jį?..
), kuris nemalonumų pats neieško, tačiau visada sako (netiksli citata): jei esu tiesiog stipresnis, tai kodėl turiu nusileisti kažkokiam “slabakui“, kuris pats tyčia lipa man ant kojos pirštų?
Mūsų jėgeriai, grįžę iš Afganistano, irgi tvirtina, kad ten vietiniai labai mandagūs vienas kito atžvilgiu (viskas per tą ginklą AK-47 - skaityti kaip gezišką “a ką?“...
Tad, grįžtant, problema su teisėsauga ir liudininkais turi būti minimizuota iš karto: šioje situacijoje jie patvirtins, kad taip, tikrai - AŠ net ketinau (sic!
) iškviesti policiją neramiam ir pažeidinėjančiam viešają rimtį ir tvarką (jei dar ir muštųsi) piliečiui. O kaip jūs pavadinsite tokį isterikuojantį subjektą, besisvaidantį grasinimais viešoje vietoje trijų daugiabučių namų kieme?...
Antra, svarbu ir intonacija ir sakinio formuluotė: tai nuskambėjo ne kaip grasinimas (nors jį jis taip ir priėmė, ką, tiesą sakant, ir ketinau padaryti, jei pažiūrėti tolimesnį sakinio tęsinį...
), bet kaip “neutralus pasiūlymas“. Iš vienos pusės jūs primenat jam apie “viešąją rimtį“, iš kitos pusės jūs jo nežeminat tokias pareiškimais, kaip “iškviesiu mentus, kad tave sudaužytų“, “tave nuveš mano draugai iš mentūros į kutūzkę, kur ir pagaidins“ ir pan.
Iš kitos pusės, toks pasakymas “tuoj iškviesiu policiją!“ gali nuo tono ir intonacijos būti priimtas ir ne kaip grasinimas, kaip aukščiau, o - silpnumo išraiška (ne šioje situacijoje, bet plėšrūnai ieško visada silpnesnių aukų!), kuri jį gali paskatinti imtis aktyvių veiksmų, kol dar nepasiskubinot suspaudyti 112 savo mobiliajame...
Taip kad - žiūrėkit pagal situaciją. Šiuo požiūriu, policijos įsivėlimo galimybė nebuvo atmesta bet kuriuo atveju, kas kiek kitaip kreipė situaciją: tiek iš netikėtų liudininkų (gal jo žmonos, laukiančios su sriuba savo vyrelio sugrįžtant ir vis pasidairančios per langelį, ar kaimynų, pavargusių nuo kiemo triukšmadarių ar jo paties dažnų isterikavimų), tiek iš galimos tolimesnės post-factum situacijos panaudojus smurtą, tiek iš pačios situacijos, kuri balansavo ant ribos tarp apsižodžiavimo ir buitinio konflikto peraugimo į viešosios rimties ir chuliganizmo bei kūno sužalojimą, ir apie kurios galimybę ir suvokiamas pasekmes buvo išreikšta “subtiliai“ tam subjektui, jau isterijoje nebemąstančiam blaiviai, jei jis mano, kad “raudamiesi“ mes žiūrime nerimtai į viską arba kad jam taip viskas ir išslys nebaudžiamai (net dabar pagalvojau, gal to ir pakako, kad paskui vis tik nereagavo į mano pastangas išvesti iš kantrybės, nors žmonės sako, kad aš ir kantriausią žemaitį sugebu išvesti...
)...
Kaip sakiau, savigynoje yra daugiau niuansų ir interesų konfliktų bei būtinumo juos nedelsiant suderinti, nei sugebėjimas “gražiai spirti koja į galvą“... 8)
Tikiuosi, į klausimą atsakiau plačiai ir išsamiai, o atsakymas buvo įdomus ir kitiems...
