Lonsai, aš garbės žodis neįsivaizduoju, kaip tu įsivaizduoji fudokano treniruotes? Kovos su šešėliais? Maišų lupimas? Kiekvieną treniruotę mes sparinguojamės. Keičiam partnerius. Tai patenki į kovą su už tave dvigubai sunkesniu, tai su dvigubai mažesniu. Tai su labai patyrusiu, tai su nepatyrusiu, kuris muša "neteisingai", "ne taip kaip reikia"

, bet tau reikia jo smūgius nublokuoti ir apsiginti. Skausmo treniruotėse nuo smūgių esu patyrusi tiek ir tiek. Mano vyras dar ir traumų sugeba prisigraibyti, bet daugiau dėl to, kad neteisingai kumštį suspaudžia ar kojos pirštų neužlenkia smūgiuodamas. Vienu gyvenimo momentu, kai stovėjau su partneriu, kuris kaip sykis blokavo neteisingai, (kažkur minėjau, bet pakartosiu), mano rankos buvo juodai mėlynai žalios nuo delnų iki alkūnių. Po mėnesio pana, kuri buvo dar ir medikė, liepė pasakyti treneriui, nes perspėjo, kad gali tekti tokias rankas nupjauti, nes gangrenuos elementariai. O aš ką? Nu kovos menas tai kovos menas

Pasakiau treneriui, nerodydama tų mėlynių, jis man pakeitė partnerį, burčydamas, kad gatvėj dar ne taip galiu gauti. Gaila, kad tų mėlynių jam neparodžiau, nes gatvėj nebent su plentvoliu reikėtų pervažiuot, kad gaučiau taip

Ir vis dėlto grįžtam prie natūralių dalykų. Esu ir į dantis gavus, ir kojos buvo mėlynėm nusėtos, ir ranka iki šiol nyra, nes gavau per alkūnės sąnarį sparingo metu, ir išmušė iš vietos, ir pirštas kojos yra lūžęs... Nu tai prašau, pasakok, ką jūs ten tokio mįslingo darot, ko mes nedarom? Nes anksčiau tai tikrai tas mūsų menas dėl trenerių neišmanymo buvo keistokas. Pvz. daro tau kas smūgį, tu su plačiausia trajektorija nublokuoji, palauki, kontratakuoji... Fig gatvėj tau kas to lauktų, be to ir nublokuot kad galėtum, reikėdavo, kad priešininkas smūgį darytų "teisingai". Bet jau penkeri metai, kaip tokių dalykų nėra, žmonės pavažinėjo pas Nišijamą, pas kitus specus. Taip kad per sparingą mokoma pereit tris pakopas: pirma, nublokuot ir kontratakuot vienu metu, antra, išvengti smūgio neblokuojant ir kontratakuot, trečia, atspėti, kada priešininkas darys smūgį, ir jam jau pradėjus judėti (t. y. tokiu atveju, kai jis nebegali nieko pakeisti, tokia jau žmogaus judesių mechanika), bet dar nespėjus tavęs pasiekti, smogti jam. Nu čia jau vadinamoji aukštoji matematika, bet to yra siekiama. Ir kaip tu įsivaizduoji to būtų įmanoma siekti smūgiuojant į orą, kovojant su šešėliais ar su maišu? Vyksta per treniruotes normaliausios kovos, tiesiog naujokams liepiama truputį pakontroliuot smūgius, kad vieni kitiem dantų neiškaltų per nesugebėjimus, rinktinės nariai tuo tarpu kovoja su normaliu kontaktu... Ne nu chebra, gerai jus mus įsivaizduojat

:O

Čia kaip mano tėvas, man pareiškęs, kad po tiek metų treniruočių nesugebėčiau totaliai apsigint, nes būtų koks didelis, smogtų ir aš persigąsčiau ir nieko negalėčiau padaryt... Nu gali taip būti, adrenalinas vsio takoje, bet gali ir nebūti

Tai gal irgi įsivaizduojat, kad mes ten susirenkam, pamedituojam, virbalus į rankas ir mezgam? Nu dar protarpiais į orą kumščiais pagrūmojam, nutaisę baisias išraiškas?