Grįžtant prie skausmo pojūčio. Esu ištvėrusi, mano galva, labai stiprius skausmus. Vieno pobūdžio - trešose, tiesiogiai susijusius su darbu poromis, kito pobūdžio - kai man besimokant važinėti dviračiu, skilo kelio girnelė, ir tem ne meneje, aš toliau mokiausi važinėti dviračiu, toliau kritau ant tos skilusios kelio girnelės, ir tai truko dar apie dvi savaites... Kalbant apie trešas, stovėjom poroj su berniuku, abu liesi kaip nežinau kas, vadinasi, ant rankų jokios mėsos, oda ir kaulai, ir jis blokuodavo mano smūgį ranka, man jau sustabdžius smūgį. Ir kai blokuoji judantį smūgį, užtenka prisilietimo, kad ranka skristų. O kai ranka yra sustojus, norint ją numušti, tenka liuobti. Tai va jis man taip liuobinėjo mėnesį, galiausiai rankos buvo juodos tikrąja to žodžio prasme. Pabandykit, kas netikit, kad skauda liuobiant per juodą mėlynę, visų pirma ją kaip nors pasidaryti reikia - nežinau, gal plaktuku baladot, o paskui daužyt su ta mėlyne per sieną. Skausmas turiu pasakyt afigenas. Taip kad žinau, kas yra skausmas. Bet nemanau, kad tai padėtų man kovoje. Priešingai, galbūt kenktų, nes bijočiau vėl jį patirti. O kai nesi patyręs skausmo, ir eini kaip kamikadzė, nes nežinai, kad gali būt blogai, nežinai, ant kiek gali būt blogai, tavo šansai laimėt kovą didesni. O apskritai - tikiuosi, kad niekada neteks patirti tos kovos dėl gyvybės ir niekada neteks patikrinti šių savo hipotezių.
Dabar dėl pilno sparingo. Manau, jis turi savo prasmę keliais atvejais (galbūt) - jei gyvenime esate žmogus, turintis padidintą riziką susidurti su muštynėmis ir t. t. Pvz., policininkas, "Aro" narys ir pan. Jei tai jūsų laisvalaikio praleidimas, ir jūs net nedalyvaujat varžybose - nėra jokios prasmės pilnam sparingui. Jei dalyvaujat - turbūt yra. Žinoma, atmetant smūgius į galvą, į kiaušinius, į kelio girneles, į stuburą... Ei, mes turbūt vėl grįžtam prie nepilno sparingo
