Tu is esmes teisus. Bet situacija buvo tokia: as buvau psichologiskai stipresnis ir labai savim uztikrintas, kol lemiamu momentu liaudiskai sakant "nepasisiskau" ir tada pasitikejimas krito... Ir nepavyksta jo pilnai atstatyt, nes galvoju, kad ir dabar lemiamu momentu, kad ir ka galeciau padaryt galiu susimaut
realiai dabar pagalvojau turejau daug progu jam duot, nors nukreipto zodzio i mane jis nesake nei vieno, bet buvo kitu situaciju. Pvz. kaip jum patiktu jeigu jis mergai siulo i snuki ir net imasi veiksmu buna. O as stoviu ir suda malu, visa gyvenima deklaravau kaip pagrindine dvasine vertybe GARBINGUMA. Padejima sunkiausioje situacijoje, visada tikejausi tapti savo idealu, net ziauriose vietose stoveti uz drauga ir t.t. bet tapau paprasciausiu bailiu
Manau tai itakojo velyvas brendimas ir visos kitos nesekmes, kurios ivare nepasitikejima. Dabar darau tai ka pamokinot ir tikiu, kad jis - pasitikejimas grizta, bet tai suzinosiu tik atsistojes akis i aki pries pavoju. Tikiuosi tapti zmogumi, nes dabar net neesu vertas to vardo. Zmogumi tuo, kuris pagal mano isitikinumas yra TIKRAS ZMOGUS, niekada nepaminantis savo principu ir aukojantis uz juos viska, o ne dedantis i krumus pasitaikius pirmai progai.
