Tai aišku.Dėl to bičo tai negalvok , kad tos muštynės bus pasaulio pabaiga.Ir jeigu gausi į akį tai irgi ne pasaulio pabaiga.Jokiu būdu nepasiduok nebent jau paeit negalėtum.Fanaras koks tai nesvarbu.Jeigu pralaimėsi viena karta net nenuleisk ranku , nes jeigu jau esi fiziškai stipresnis tai nemanau , kad pralaimėjes viena karta galėtum pralaimėt ir antra.Žodžiu duok tam bičui taip , kad kitą karta jis į tave ir pažiūrėt bijotu 
Aha... kad kitą kart nežiūrėdamas duotų... ir net nenorėdamas skaudžiai pataikys.. o jo draugai palaikys, kad geriau pataikytų...
Kaip galima kažką patarinėt, kai nežinai tikrosios istorijos, ko jie ten nepasidalina? Muštynių eskalavimas, naiviai tikintis, kad tai padės išspręsti konfliką, o neprives prie dar didesnių nesąmonių, tikrai ne išeitis.
Mano mokyklos laikais, mes savo sąntykius gal ir galėjom suderinti, padaužę vienas kitam fiziomordiją (rate - vienas prieš vieną), bet dabar laikai kiti ir bėdos kitokios. Aišku "dedovščina" nesikeičia, bet problemų sprendimų būdai keičiasi. Dabar net antrokui su ginklu nieko nereiškia pusę mokyklos priversti slėptis.
Kas liečia psixologinį pasiruošimą išmalti marmūzę, tai ne vieno žmogaus ir ne vienos dienos darbas. Daužydamas kriaušę per dienas gal ir gali išmokt smūgiuot, jei atidirbsi iki automatizmo judesius - nevalingai gali pataikyt. Bet kam teko sparinguotis su ŽMOGUMI, supranta, kad tai VISIŠKAI skiriasi. Nes jis ne tik juda NE TAIP, kaip jūs norit, bet dar ir maišo jums suduoti jam per kepalą.
Todėl išmokti nugalėti save, prasidėjus kovai - galima tik dirbant su partneriu-priešininku.
O dėl pirmo smūgio technikos (iškirsti – kaip čia vadina), tai kaip ir sakau - reik įdėt darbo, kad normaliai galėtum stuktelt. Ir dar vienas niuansas - tu būsi pirmas jam smogęs, o tai jau sunkina tavo padėtį prieš istatymą, ypač, jei bus bent vienas liudininkas.
Yra įvairiausių būdų, kaip sudirbti "priešą" psichologiškai, morališkai ir fiziškai, bet čia tikrai to niekas nemokys, nes čia ne Bin Ladenui armiją ruošiam..
