Aišku. Stipriu ir drąsiu būt gerai. Bet toliau – žinoki, pavojingai mąstai.
Nenoriu abstrakčiai kalbėt, tai pereinu prie pvz.:
1. Jau minėjau, eini, žiūri, trise vieną muša. Tu gelbėt. O reali situacija ta, tas vienas iš pradžių tuos tris užpuolė, vienam iš jų žandikaulį sulaužė, o tada tik pats ant asfalto atsidūrė. O spardo jį todėl, kad jis vis keliasi ir toliau daužyt juos nori. Situacija NEIŠGALVOTA.
2. Prie tavęs pribėga apsiverkęs -iolikmetis. Sako, va, antai anie mobilką atėmė, padėkit, dėde. Tu rankoves atsiraitoji ir į mūšį. Vėliau pasirodo, jie visi draugeliai, tik susilažino, ar išprovokuos tą „lochą“ (t. y. tave šioj situacijoj, jų požiūriu) muštis, o tuo pačiu gal apiplėšt pavyks – vis dėlto TU užpuolikas ir agresorius, net ir prieš teisėsaugą jie teisūs. Situacija NEIŠGALVOTA.
...
Tokių situacijų gali būti -n. Nekalbu apie tai, ar nepasijusi kvailai šitaip „supermeniškai“ (nuo „supermenas“, ne „super menas“
) įsikišęs, tai čia visai nesvarbu. Net ne apie tau gresiančius sužalojimus, etiką, moralę ar teisėsaugos reikalus. Bet apie tai, ar tu visada žinosi, kada žmogui, kaip sakai, „reik pagalbos“? Nes tarp situacijos, kuri tau atrodys akivaizdžiai reikalaujanti tavo įsikišimo, ir tokia bus, ir tarp tos, kuri tokia atrodys, bet NEBUS, labai plona riba.
Čia iš tiesų baisiai plati tema, bet pačią esmę lyg ir parašiau.
Taigi ką manai?
