Zmogus mato situacija tiek,kiek ja supranta 
Vat šiuo metu turiu pagrindo matyti ir suprasti būtent taip, kaip parašiau. Nebent skaitantysis gali mano rašliavą ištraktuoti su kita prasme, bet čia jau ką padarysi...
Kad būt aiškiau, galima lyginti kovinių menų praktiką su žmogaus amžiumi. Vaikas nesavarankiškas, ir kad jis pilnavertiškai vystytųsi, jam reikalinga augti vienoje šeimoje. Vėliau jis savarankiškai vaikšto į svečius, o galiausiai subrendęs apsigyvena savo būste... Na jei jaučia kad ankšta, gali laisvalaikį praleisti "užmiestyje"
Kaip vadinasi vaikas, kuris auga kitaip? Besprizornikas, geriausiu atveju globotinis

Dabar dėl pastabos dėl "virimo savose sultyse". Taip, profesionalas gali gilintis į savo sritį be galo. Bėda, kad kartais taip įsigilinama, kad atsiduriama būklėje, kai visiškai nesuprantama ir nepriimama kitų sričių. O tai nėra itin gerai. Gero meistro savybė - kai jis ne tik gerai įsisavinęs savo dalyką, bet moka rasti bendrą kalbą su kitų dalykų atstovais.
Tas ypač svarbu būtent dėl to, ką rašiau. Dar prieš karą aikido buvo smūgiai, kendo - pakirtimai ir metimai, judo matyt buvo stipriau pastatytas goshin jutsu. Tada techniniu lygiu skirtingų menų atstovai galbūt labiau vienas kitą suprato. Dabar tik išprusimas, geranoriškumas ir kitų pripažinimas gali tą padaryti.