Senais laikais, kai atsistodavo "siena prieš sieną"
, tai visą vandenį "mutindavo" tokie mažiukai, bet nagli, nagli
. Kažkur per vidurį tyliai stovėdavo tikroji jėga
, su mintim "ai, gal parėkaus ir muštis nereikės". Gale, kaip visada, chebros puošmena - kultūristai
, su mintim "blemba, jei gausim nuo tų mažiukų, tai negražiai atrodysim".
Tai vat niekad nesuprasdavau tų mažių, iš kur pas juos tiek drąsos, tiek valios geležinės. 
Tai ir yra bjauriausia, tie mazi rupuzenai, jei ne jie tai ir susitart daugeliu atveju galmetu... Mokyklos laikais dar pamenu galmedavo apeliuot i izdiduma ipac i didesniu, apstoja kokie septyi sutraukos ir gale dar kokie 2-3 didesni stovi ziuri, supranti, kad jei pradesi mazesnius must ar bent koki preteksta duosi didesni tuoj pat prisijungs, tai eini prie kokio didesnio ir sakai garsiai: "Davai vienas pries viena jei nori pasimust, o gal bijai ? ", Aisq nesigauna svariai vienas pries viena tie mazi rupuziai vistiek jei tik randa proga koja paspiria, bet vis geriau nei visa gauja puola.
Bet cia taip buo mokyklos laikais, laikai keicias, dabar chebrai patinka gulinti paspardyt... Mokyklos laikais taip nebuvo, vis kazkoks sansas buvo uzsitarnaut sioke tokia pagarba ir islyst sausam...( ar bent pussausiam)

Čia ne drąsa o kvailumas ir tokia baimės išraiška. Čia kaip tie maži šuniukai, kur ant visų loja ant šeimininko rankų.
Gal ne tiek kvailumas, kaip nepilnavertiskumas ir noras kazkaip save itvirtinti, pakelti savo ir kitu akyse, buti "kietu".