Tai vadinasi Periferinis Regejimas. Demesis nera sukoncentrotas ir viena taska, todel ir nera prisirisima mintimis - maziau nereikalingu emociju.
Man rodos, kad periferinis regėjimas yra ir tada, kai koncentruojam žvilgsnį, ir tada kai nekoncentruojam. Pvz. univere turėjom laborus, kai tamsoje turim koncentruoti žvilgsnį į šviesų tašką priešais akis, bet taip pat turim matyti kitos spalvos iš centro į šoną judantį tašką. Taip skaičiavome vieni kitiems regos lauko platumą, ta prasme, kiek matai į šonus, nors koncentruoji žvilgsnį į tašką tiesiai prieš save.
Bet turbūt kai nededam pastangų koncentruodami žvilgsnį į vieną tašką, lengviau matyti, kas yra periferijoje (kas yra aplinkui).