Manau, kalbant apie didžių kovos menų meistrų kovinę dvasią, nereiktų pamiršti konteksto. Nemanau, kad Oyama girc pikc krioktelėdavo ant priešininkų, ar Uesiba maitindavo save įniršio tabletėmis ar žiūrėdavo į savo tarpuakį veidrodyje.
Japonija persismelkusi filosofija. Ne šiaip kokia, o taikomąja. Ir, be abejo, dominuoja dzenas, arba tai, ką galima rasti dzene. Ir visos tos pasakos, kurias mes skaitome knygose, apie lankininką virš bedugnės arba apie arbatos meistrą laikantį kardą dvikovoje pirmąjį kartą būtent ir kalba apie proto būseną, kurią, kiek suprantu, bandom vadinti kovine dvasia. Vienas iš budistinės praktikos rezultatų yra gili patirtis, kad visi gyvenimo reiškiniai yra dėsningi. Faktas, kad dabar stoviu prieš tokį priešininką, kad gyvenime treniravausi tiek, kad turiu tiek šansų laimėti... viskas yra dėsninga ir teisinga. Nes tai priežasties ir paskemės dėsnis. Ir kai tai yra ne teorinis žinojimas, o patirtis, atkrenta abejonės, baimės ar lūkesčiai, yra tik ši akimirka, kur viskas turi įvykti taip, kaip įvyks. Bebaimiškumas ateina kaip pasekmė. Taip pat ir pasitikėjimas. Pasitikėjimas ne savim, o viskuo. Kai nesi išbarstęs dėmesio į ateitį bei praeitį, esi šimtaprocentinėje koncentracijos būsenoje.
Beje, japonai treniruotes irgi vadindavo meditacijos forma (bet, kiek skaičiau, turi laikyti tam tikrą proto būseną) tada proto būsena kasdieninė tampa ramesnė, daugiau erdvės prote reakcijoms į išorinius veiksnius. Kaip pasekmė- gerėja reakcija į lomiką iš už kampo.
Be abejo, kasdieninėmis meditacijomis vertakų daryti neišmoksi, ir Pakso šuniui aišku. Tačiau kultūrinis kontekstas turi įtakos, jei mes kalbame apie didžiuosius Japonijos meistrus.
Kadangi kažkiek domėjaus, nutariau pasidalinti
