A, tai puikus kalambūras!
Pati eskrima iš tikro kilo iš ispaniškojo fechtavimo. Tiksliau - jo principais ir remiasi. Kai Europoje savigynos ir civilio kovos meno nuo rapyros vystymasis nuėjo toliau, iš Renesanso į baroką ir moderniuosius amžius (parakas, brangieji!), tai atsilikusiose šalyse, kaip kad tie patys “pro-ispaniškieji“ (oi, gaučiau nuo Pugzlio uošvienės pylos dabar!!!
) Filipinai (beje, tai juk nuo Ispanijos karaliaus Pilypo, t.y. Filypo...
) - jis šiek tiek užsikonservavo ir evoliucionavo tokia... na, kaip ir Okinavoje - pseudovalstietiška-ūkiška linkme (tik nesakykit, kad Okinavoje Ryukyu-kempo-karate užsiiminėjo valstiečiai samurajų epochoje!).
Pas mus gi galop išvirto olimpiniu fechtavimu su elektros liemenėmis, kur vis tiek vengrai teisėjai atima taškus iš kinų ir atiduoda italams, nes “tie nesupranta kung-fu, bet žino špagas“ (Atėnų Olimpiada, tarp kitko; vengras diskvalifikuotas nuo teisėjavimo dviem metams).
Vaikystėje mes sakydavome “špaguotis“. Formaliai tai terminas juk reiškė fechtuotis. Taip ir čia: filipiniečiams, kaip ir vaikams, yra patogiau vartoti ne fechtavimo, o “eskrima, eskrimador“ terminus. Nors ir iškraipytai (tarkime, “mano y mano“ - “mano mano“, arba “espada i daga“ - tai juk ta pati “ispaniškoji rapyros mokykla“ nuo Renesanso laikų...
).
Nešaunamieji ginklai iš viso yra mano mėgstamas “topikas“, tad čia reiktų galop ir užsičiaupti...
