Nereikia suabsoliutint, bet tiek Alekna ne kartą yra pabrėžęs, kad jam malonu, jog jis yra iškovojęs visų įmanomų spalvų medaliukus, ir kad nenorėtų dabar vietoj aukso gauti ką kita (jei čia ne garbės troškimas, tai aš namo kampas), tiek Savickas ne kartą džiaugėsi savo pasaulio rekordais ir nenutrūkstamom pergalių serijom (vėlgi niekaip nemanau, kad šis džiaugsmas susijęs TIK su noru sunkiai dirbti. Natūralu, kad žmonės nori gauti už sunkų darbą kažkokį atlygį, ir kodėl gi tai negalėtų būti ego pamaloninimas?).
Dabar vėlgi kas kam yra garbės troškimas. Pvz. imu save. Aš mėgstu kiekvieną egzaminą išlaikyt su pagyrimu. T. y. geriausiai iš tuo metu laikančių. Tris kartus man pasisekė, ir pasisekė neabejotinai pelnytai. Kas iš to seka? Iš to seka, kad dirbu dar smarkiau, dar stipriau save spaudžiu tobulint tiek techniką, tiek dvasią, tiek kitus dalykus, norėdama ir sekantį diržą išlaikyt garbingai (ok, su pagyrimu, norėdama patenkinti savo garbės troškimą). Bet tas garbės troškimas nieku gyvu nereiškia, kad man visko reik čia ir dabar, ir tučtuojau, ir dažnai, ir lipant per kitų galvas.
Ir jei prie tokio mano garbės troškimo (troškimo sunkiai arti ir gauti už tą arimą atlygį savo ego) bei mano greitos reakcijos prisidėtų pasiryžimas skaldyti dantis ir pačiai būt suskaldyta, ko gero ir aš būčiau nebloga kovotoja. Bet būtent to pasiryžimo ir trūksta...
Ir jis niekaip ko gero negali būt įgyjamas. Nei sunkiu darbu nei dar kuo nors. Todėl lieku prie savo nuomonės - kovotoju gimstama. Turėjau pavyzdį grupėje. Buvo panelė. Lankė daug metų. Dirbo tiesiog nežmoniškai daug. Tiek ant technikos, tiek ant lankstumo, tiek ant jėgos, - ant visko vienžo. Ir turėjo garbėtroškiškumo... Bet neturėjo greitos reakcijos ir turėjo per mažai ryžto skaldytis. Ir ko gero per mažai talento karatė. (per ilgus metus susidariau nuomonę, kad turi būti talentas būtent šiam sportui, visų sudedamųjų dalių kol kas irgi nesugalvojau, bet turi... nežinau, gal kituose kovos menuose yra ir kitaip). Ir viskas. Panelė pasiekė lubas ir toliau nė žingsnio, kad ir kiek būtų sunkiai dirbusi... Atrodytų neteisinga, va vienam bachūriukui viskas puikiai sekasi su dešimteriopai mažiau darbo, bet jis tiesiog gimęs būt kovotoju ir tiek. Tarp kitko, jam ko gero, sportinė garbėtroška svetima. Gal dėlto, kad jis tiesiog yra daug pasiekęs kitoje savo gyvenimo srityje, ir jam nebūtina tenkint savo garbės troškimą būtent karatė kovose.
Pasaulis yra neteisingas, ne visada daugiausiai dirbantys daugiausiai pasiekia.