Aš irgi pasenau ir pergalvoju šiuo metu motyvacijas...
Anksčiau man buvo svarbu lavinti kūną ir charakterį per kovos menus. Tai taip sakant eini ten, kur sunku, ir dirbi, kiek gali. Viskas paprasta.
O dabar į senatvę užsimaniau, kad tai, ką darau, veiktų. Kovoje, jei į ją tektų pakliūti. Gal tai susiję su motinyste, kad jei reikėtų ginti vaiką, tai bėgimas gali ir nepadėti, o visokie krūti veiksmai, kurie padėdavo treniruotėse lavinti kūną beigi charakterį, irgi nesuveiks.
Tai va galvoju, kaip susimotyvuoti tam, kad sąžiningai ir entuziastingai atlikinėti treniruotėse tokius dalykus, kurių niekada realiai nesugebėsiu panaudoti ir net jei sugebėčiau teoriškai, praktiškai juos naudoti būtų man asmeniškai kvaila... Pavyzdys to, ko nesugebėsiu panaudot - pakirtimai - nu nėra sugebėjimų, jei jau per 18 metų neišėjo, nemanau, kad staiga stipriau padirbėjus ims ir išeis, arba pavyzdys to, ką naudoti būtų kvaila, nes tai charakiri vietoj - ushiro ura mawashi jodan...
Niekaip neįsivaizduoju, kaip visam tam morališkai užsivest. O trenkėse durnių voliot man neįprasta... Bet kad voliojimas gaunasi, kai žinai, kad užsiimi realiai "nesąmonėm"...
Gal kas galit ką patart? Gal sakau reik visus tuos nereikalingus dalykus atlikt bile kaip ir pasitaupyt jėgų tam, kas naudinga? Bet ar tai nesugadins kovotojo charakterio?
Kažkoks stopas "užplaukė"...
