Reikia apsispręsti galų gale. O tai metafizinis bardakas lenda.
iki šiol pagal Augusto pareiškimus jam rūpimas ki buvo:
- visatos energija;
- lytinė energija, arba libido;
- savisaugos instinktas;
- raumenų atpalaidavimas (o gal kartu ir įtempinas, o gal abiejų koordinavimas)...
Kaži kodėl apie nekonkrečius dalykus tiek daug ekspertų sukasi? 
Temoj konkretūs praktiškai tik Shosin (istoriniai dalykai) ir aiki-kami (praktinė-techninė pusė). Viskas. 
Matyt teks trinti visus psisakymus apie mistikas, kad visuomenė nesusidarytų nuomonės apie jų adeptus kaip lengvai ar vidutiniškai paplaukusius. Norit rašyt apie ki ar kotodama ar kodėl Ueshiba laikė save mitinio drakono įsikūnijimu - rašykit pagal schemą faktas - nuoroda - jūsų interpretacija. Geros dienos.
Gerb. Kensen labai paprastai ir genialiai suformulavo ir sugrupavo problemas, susijusias su "ki". Geriau net aš nebūčiau padaręs. Dabar man lieka tik parodyt, kaip šie dalykai siejasi tarpusavyje.
Pradėkim nuo savisaugos instinkto. Šio instinkto paskirtis yra gyvybės išsaugojimas. Būtent šis instinktas skatina mus kovoti už save pačia plačiausia prasme (nuo maisto parūpinimo sau iki grumtynių su plėšikais, chuliganais ir banditais gatvėje ar namuose). Tačiau žmogus yra mirtingas, t.y. visi mes kada nors mirsime, nors tam ir labai priešinasi mūsų savisaugos instinktas. Būtent šis instinktas ir verčia mus pratęsti savo giminę, kad mes gyventume bent jau palikuonyse. Kitaip sakant, lytinis instinktas, verčiantis mus, vyrus, ieškot moterų (ar moteris ieškoti vyrų), yra gyvybės išsaugojimo instinkto apraiška, t.y. čia reiškiasi tas pats savisaugos (gyvybės išsaugojimo) instinktas.
O kaip gyvybės išsaugojimo instinktas siejasi su raumenų įtempimu ir atsipalaidavimu? Nagi jisai, esant pavojui (nesvarbu, tai tikras pavojus ar tik menamas) sukelia baimę. O kai mes bijome ko nors (o bijom to, kas kelia grėsmę arba gali ją kelti mūsų gyvybei ir sveikatai), instinktyviai įsitempiam (įtempiam reikalingus grėsmės įveikimui raumenis
). Praėjus pavojui ar įsitikinus, kad grėsmė netikra, mūsų baimė, privertusi įtempti raumenis, dingsta, ir mes atsileidžiame (atpalaiduojam raumenis, kurie buvo įtempti ir tuo būdu parengti grėsmės įveikimui). Taip yra visame gyvūnų pasaulyje. Tačiau mes esam žmonės, taigi galim sąmoningai valdyti savo baimę (ir kt. emocijas bei instinktus ir potraukius taipogi). Aišku, tik iki tam tikros ribos.
Kaip mes tuos instinktus ir emocijas valdome, o dar tiksliau koordinuojame jų veiklą? Ogi per raumenyną. Žinome, pvz., kad kilus baimei, sutankėja kvėpavimas, įsitempia tam tikri galūnių ir veido raumenys ir t.t. Todėl sąmoningai atpalaidavę įsitempusius raumenis, sulėtinę kvėpavimą, baimę pašaliname. Tokiu būdu galime šalinti įvairaus stiprumo baimes nuo įvairiausių dalykų, įskaitant ir dėl metafizinių dalykų (pvz., dėl neaiškios ateities) kylančias baimes.
