Nu va, apie principus daugiau mažiau pašnekėjom, žiūriu, reikėjo man dar įtraukt sakinuką, kad ilgarankiai gali stipriau suduot - va, ką Saxum minėjo apie atstumus.
Dabar dar trumpai apie atlikimo techniką.
Rankų smūgiai - kumštis sugniaužiamas, nykštis apglėbia smilių ir didįjį pirštą, smūgiuojama smiliaus ir didžiojo piršto krumpliais ir viršutinėm falangom. Alkūnė, kaip Saxum minėjo, visą laiką išlieka nukreipta į apačią. Tiek smūgio pradžioj, tiek pabaigoj. Smūgiuojamą ranką metant į tikslą, priešinga ranka staigiu judesiu atitraukiama (hi-kitė), sutraukiant nugaros raumenis smūgio metu.
Smūgis pradedamas delnu į viršų, užsukamas delnu į apačią kontakto metu, - tarsi įgręžiamas, taip jam priduodant daugiau jėgos. Bo visi žinom, kad įsukti varžtą reikia mažiau jėgos nei sukalti vinį į sieną.
Kojų smūgiai - smūgis į priekį, kojų pirštai atlaužiami į save, smūgiuojama po nykščiu esančia pagalvėle. Kitu atveju rizikuojama kojų pirštus nusilaužti.
Jei vyksta mojamas smūgis į šoną, pvz., per pasmakrę iš apačios, (yoko geri keage), smūgiuojama pėdos šonu, kojos nykštys užlaužtas į save, kiti pirštai nuleisti (balerinos principu) vardan geresnio pėdos šono įsitempimo.
Jei smūgiuojama į šoną, taikant kad ir į duobutę ir tai yra jėgos smūgis, (yoko geri kekomi) smūgiuojama kulnu, kojų pirštai analogiškai kaip ir yoko geri keage.
Yra dar shuto smūgis per kaklą, delnu, nykštys užlenktas, pirštai suspausti, smūgiuojama delno šonu.
Kalbant apie smūgių vietas, pažeidžiamiausia yra centrinė žmogaus dalis - tarpuakis, nosis, smakras, kaklo priekis, toliau palei stuburą iki klyno. Nu o paskui nuo 1 dano mokomasi smūgių į nervinius centrus. Mokiniam apie juos nieks nepasakoja, tai aš jų vietos ir nežinau. Bet turiu kažkur knygiūkštę, kur jie visi parodyti, tai galėčiau atsikast ir apibūdint.
Tiek vat būtų. Jei dar kam reikia pro principus, sakykit, dar nenurashiau visko
