Na ten viskas yra tip susukta, kad sunku būtų aiškiai ir trumpai nubrėžti ribas. Šiaip Čan budizmas yra miksas iš vienos iš machajanos atmainos ir kiniško budizmo. Be to konfucianizmo įtaka labai didelė. Apie tai byloja viena iš Šaolino stelų "Trijų mokymų ir devynių mokyklų stela" kurioje vaizduojami Lao Dzi, Konfucijus ir Buda Šakjamnis viename kūne".
Šaip, mano manymu, Šaolinas mažiausiai atitrūkęs nuo šaknų. Nes Emeišanje ir Wudange šiandien ten tokie makalai dedasi, kad sunku net suprasti. Kas konkrečiai buvo praktikuojama Emejaus vienuolynuose ir kinams neaišku. O tas kas šiandien mokoma Wudange mažai ką turi bendro su tuo kas buvo praeityje. Pvz. nei bagua nei sinji nei taidzi nera gime ten. Ir vargu ar ten juos kazkas praktikavo. Šiaip šitiems klausimams yra paskirtos atskiros didžiulės studijos. Nu pvz. mitas apie tai, kad Tai Dzi Ciuan (kin.: Tai Ji Quan 太極拳) yra daosistų kovos stilius, gimė iš legendos apie vienuolį Džang San Feng (kin.: Zhang San Feng 張三丰). Šiuo metu yra dvi stambios skirtingos šio stiliaus atsiradimo versijos. Oficiali teigia, kad Tai Dzi Ciuan – tai Čen (kin.: Chen 陳) šeimos kovos stilius iš Čen Dzia Gou (kin.: Chen Jia Gou 陳家溝) kaimo Henano provincijos, o sukūrė stilių Čen Bu (kin.: Chen Bu 陳卜, 1368 – ?), kurio dėka XIV a. ši šeima ir persikėlė į Čen Dzia Gou (iki tol Čen šeima gyveno Šan Si (kin.: Shan Xi 山西) provincijoje), arba Čen Vang Ting (kin.: Chen Wang Ting 陳王廷, 1580-1660), gyvenęs XVII a. Bet kokiu atveju Čen versijoje jokio daosizmo nė kvapo nėra, Čen šeimos nariai buvo patys įprasčiausi žmonės. Konkuruojanti versija Tai Dzi Ciuan dažniausiai kildina iš Džang San Feng gyvenusio U Dang Šan (kin.:Wu Dang Shan 武当山) kalnuose arba VI a. gyvenusio žmogaus vardu Han Gun Jue (kin.: Han Gun Yue). Šios versijos tyrinėjimus 1930 –aisiais pradėjo Tai Dzi Ciuan meistras U Tu Nan (Wu Tu Nan 吴图南, 1884 – 1989), o jo mokiniai šiuos tyrimus tebetęsia. Jie yra nustatę, kad kovos stilius kurį galėjo sukurti Han Gun Jue buvo prarastas labai senai. Sieti jį su iki mūsų dienų išgybenusiu tradiciniu Tai Dzi Ciuan klaidinga. Žmonės vardu Džang San Feng istoriniuose dokumentuose yra du, jų vardai rašomi skirtingais hieroglifais, jie gyveno skirtingu metu, o istoriniuose dokumentuose nėra jokių užuominų, apie šių daosistų atsiskyrėlių ryšį su kovos menais. Džang San Feng kuris gyveno XII – XIII a. laikomas stiliaus, kurį galima sąlyginai pavadinti „Pietų Tai Dzi Ciuan“ atstovu, šį stilių praktikavo tokie kronikose minimi žmonės kaip Vang Džen Nan ir Džang Sun Si (kin.: Zhang Song Xi 張松溪) šis stilius taip pat neišgyeno iki mūsų dienų ir apie jį nieko tiksliai nežinoma. Pati populiariausia Tai Dzi Ciuan atsiradimo versija, kurią sąlyginai galima pavadinti „Šiaurine“ ir atsekama iki Džang San Feng, kuris gyveno Juan ir Ming (kin.: Ming Chao 明朝) dinastijų sandūroje. Jis sukūrė vadinamąjį „Trylikos veiksmų Tai Dzi Ciuan“ remdamasis neokonfucianizmo mokymo ir daosistinių idėjomis. Tokiu būdu net šioje versijoje Tai Dzi Ciuan pagrindas nėra visiškai daosistiškas, taip pat ir kiti stiliaus pasekėjai nebuvo daosistai. Todėl pagrindo Tai Dzi Ciuan laikyti „daosistišku stiliumi“ nėra.
Kita populiari versija, pasakojanti tai, kad Ba Gua Džang yra daosistiškas stilius, kilo iš legendos, pasakojančios, kad pirmasis Ba Gua Džang mokytojas Dung Hai Čuan (kin.: Dong Hai Chuan 董海川, 1797 (arba 1813) – 1882) kažko mokėsi pas kažkokį daosistą, gyvenusį Dziu Hua Šan kalnuose (kin.: Jiu Hua Shan 九華山), An Hui (kin.: An Hui 安徽) provincijoje. Kitas pagrindas teigti, jog Ba Gua Džang yra daosistiškas stilius yra tai, kad žmonės įprastai mano, kad sąvoką „aštuonios trigramos“ Ba Gua įprastai siejama su „Permainų knyga“ (kin.: Yi Jing 易經), kuri klaidingai laikoma daosistų veikalu. Šioje loginėje grandinėje nei vienas narelis neatlaiko kritikos. Visų pirma I Dzing nėra daosistinė knyga. Kinų tradicija trigramų atsiradimą sieja su pirmuoju imperatoriumi Fu Si (kin.: Fu Xi 伏羲). Visavertė filosofinė trigramų koncepcija buvo suformuota Konfucijui (kin.: Kong Fu Zi 孔夫子) priskiriamoje Yi Dzin komentarų dalyje – „Trigramų išaiškinimo komentarai”. „Permainų knyga“ priskiriama pirmai klasikinių konfucinanizmo knygų eilei ir įeina į klasikinę „Penkiaknygę” ir “Tryliką kanonų”. Antra – sąvoka „aštuonios trigramos“ Ba Gua Džang stiliaus pavadinime ar UŠU kompleso pavadinime visiškai nebūtinai kilo dėl paralelių su „Permainų knyga“. Aštuonių trigramų simbolika Kinijoje buvo labai plačiai paplitusi, įprastai trigramos buvo piešiamos išdėstant jas ratu, todėl sąvoka „aštuonios trigramos“ galėjo reikšti ir „visas pasaulio puses“ arba „judėjimą ratu“. Taip, pavyzdžiui, žymiame UŠU stiliuje Hung Dzia Ciuan yra kovinių veiksmų kompleksas Ba Gua Gun (kin.: Ba Guan Gun 八卦棍) („Aštuonių trigramų lazda“), kuris taip buvo pavadintas dėl to, kad veiksmai atliekamai į visas aštuonias pasaulio puses (kinai tradiciškai skirsto į aštuonias, o ne keturias pasaulio puses). Viena iš Ba Gua Džang sukūrimo versijų tvirtina, kad Dung Hai Čiuan savo kovos stilių pavadino taip todėl, kad norėjo pabrėžti jame sukamųjų judesių prioritetą. Trečia – visiškai nėra žinoma, ko, kur ir pas ką mokėsi Dung Hai Čiaun. Žinoma, kad, pagal geriausias tos epochos tradicijas, jis kiaurai ir išilgai išvaikščiojo daugelį provincijų, aplankė nuo pasaulio „besislepiančius“ meistrus, norėdamas perimti iš jų viską, kas geriausia. Jis perėmė daosistiškus saviugdos metodus, tačiau jis taip pat sėkmingai perėmė ir budistines metodikas, ir nepriklausančius jokiai religinei – filosofinei krypčiai saviugdos metodus iš įvairiausių žmonių, mokėsi įviariausių kovos būdų. Be to, iš jo mokėsi įvairiausi žmonės, tarp jų ir mandžiūrų ir mongolų karininkai, kurie tikrai nebuvo daosistai. Žinoma, kad (vėlgi geriausiomis tos epochos tradicijomis) kiekvieną savo mokinį Dung Hai Čiuan nemokė jokių tam tikrų kovos stilių, jis mokydavo žmones kovoti ir išgyventi mūšyje, atsižvelgdamas į kiekvieno mokinio individualias savybes. Todėl teigti, kad Ba Gua Džang yra „daosistų kovos menas“ taip pat nėra jokio pagrindo.
Ačiū už pataisymus su naudingais papildymais 
Na o kas liečia Shaolin wu gong praktiką, kaip ten jung fa yra praktikuojama lygegrečiai su tao lu ar tik po labai gero tao lu įvaldymo? Ar priklausomai nuo wu seng'o (vienuolio "kario") pas kurį mokaisi?
Kitas klausimas kiek didelė religijos įtaka ušu tradicijai ? Žinoma jog Wu Dang'e klestėjo daosizmas, Song Shan čan budizmas, Emei regione tiek vienas tiek kitas bei islamas ir būtent šiuose kalnų regionuose yra užgimę daugybė garsių ušu sistemų, kurie glaudžiai susiję su atitinkamom religinėm pakraipom. Aišku yra visa eilė stilių kurie nesiriša su jokia religine kryptimi, tačiau kas liečia Shaolin tradiciją - kovine praktika neatsiejama su čan ir sudaro stulbinančią sintezę. Įdomu kaip dabar Kinijoje (jei teko susidurti) yra su kovos meno ir religinių, filosofinių krypčių salyčio taškais ypač po kultūrinės revoliucijos? Ar tik shaolinyje yra vis dar praktikuojama tokia sintezė, o kaip kitur, ušu - sau, o čan, dao, Kun czi mokymas - sau?
