Kodėl vieni ar kiti žmonės mums atrodo artimi, nors jų visai nepažįstam? O kodėl vienais žmonėmis imam tikėti nors jie kalba nesąmones, o kitais netikim, nors tai, ką jie sako, galbūt ir yra tiesa? Gal ne taip svarbu pati perduodama žinia, o autoritetas ar noras patikėti būtent tokia tiesa, kuri mums patiems būtų patogi ir nesukeltų per daug rūpesčių bei neišvestų iš komforto zonos? Nes kad ir koks tas tariamas ir turimas mūsų tvirtas pasaulėvaizdis būtų, vis tiek reikia ieškoti iš šalies tą patvirtinančio autoriteto. O tam mes pasirenkame žmones ar metodus, matančius ir interpretuojančius aplinką panašiai. Kartais tai mokslas, kuriame dėl informacijos gausos galime tvirtinti besiremiantys juo ir įrodinėti du visiškai priešingus dalykus. A įrodė, kad X kenkia. O B įrodė, kad X nekenkia. Ir štai kartais žmonės ima ir teigia, kad "mokslas įrodė", o ką įrodė, pasakoja apie tai, kas jiems patogiau ar kas susiję su jų tikėjimu apie realybę. Nes subjektyvumo atsikratyti sunku. Kartais būna, kad žmonės taip ieško tiesos ir prasmės, kad iškeliauja iš šio pasaulio ir niekas nebežino ar jie ją rado, ar ne.
Kažko ieškodamas netyčia susidūriau su dokumentika Once I was a Champion. Apie tokį ieškotoją Evan Tanner. Jūs neturite teisės matyti nuorodas.
Registruotis arba
Prisijungti Nežinau kaip kam, bet paprastai man žiūrėti dokumentiką apie nežinomą žmogų paprastai neįdomu. Todėl šitą filmą priskyriau prie "ypatingo dėmesio nereikalaujančių foninių žiūralų", kol galiausia išvirto viskas į tai, kad žiūrėjau ir gailėjausi, kad to nepadariau anksčiau. Apie Evan Tanner prabėgom buvau kažką kažkur girdėjęs, bet tai ir viskas. Kai jis mirė, UFC buvo toli gražu ne toks populiarus kaip paskutiniais metais (bent jau čia ir bent jau tame sluoksnyje žmonių, su kuriais bendrauju), jau nekalbant apie Evan Tanner geriausius metus. Kai jis tapo UFC čempionu, 2002, apie tokį dalyką apskritai ko gero dar nei nebuvau girdėjęs. Bet kažkas šitoje dokumentikoje surezonavo ir gal neilgam, bet bent porą dienų vis pamąstysiu apie šį žmogų ir jo likimą.
Evan Tanner mirė 2008 metais išėjęs į dykumą ir nebegrįžęs. Ar tai buvo savižudybė, ar tiesiog susidūrimas su neįveikiamu iššūkiu, niekas nežino, o kas žino, nebepasakys. Teigiama tiek, kad stovyklavietėje buvo rasta pakankamai vandens, maisto ir t.t. išgyvenimui, o jis pats sukniubęs netoliese, galimai nuo karščio smūgio, galimai nuo išsekimo. Jo kaip kovotojo karjera per keletą metų pro Japonijos ir JAV turnyrus pakilo iki UFC čempiono titulo ir vėliau dar greičiau nusileido žemyn į juodą alkoholizmą, klajones žemynu, miegant kur papuola ir gyvenant "bet kaip", teigiant, kad čempionu būti jokios prasmės. Geriau būti vienuoliu, rašytoju, geru žmogumi. Didžioji dalis filmo skirta jo charakterio ypatybių nagrinėjimui, nes tai kur kas įdomiau nei kovos, kuriose, aišku, jis buvo žvėris. Ne todėl, kad reikėtų išlieti pyktį ar siektų titulo, bet tam, kad išbandytų savo ir priešininko galimybių ribas. Alkoholizmą nugalėjęs, Tanneris pralaimėjo dykumai.
Filmas apie benamį čempioną, miegantį po ringu, vagonėlyje ar po atviru dangum, švenčiantį pergales toliau nuo žmonių su knyga ir buteliu, išgeriantį 6 tekilos šotus vienu ypu ir tikinčiu, kad atras tiesą, kuri padarys jį ir kitus žmones laimingu. O ar atrado, kiekvienas turbūt supras pasižiūrėjęs. Man labai patiko pažintis.
Jūs neturite teisės matyti nuorodas.
Registruotis arba
Prisijungti
