Gal tau pasidarys lengviau suvokus, kad trys mėnesiai nėra labai daug. Aišku, kai lygini su savaite, tai gal ir baisu. Palygink su mano situacija, pralinksmėsi. Vaikystėje man skilo kelio girnelė, ir kelyje plaukioja atplaišos bei trina kremzlę. Todėl pasportavus 2 metus man tenka padaryti 2 metų pertrauką. O šįsyk vabšče pravalas... Atkaliau 2 metus ir išėjau ton savo reabilitacijon... Prasėdėjau 2 metus be nieko - siaubas tiesiog, sapnuojasi, kad tu ateini į trešą, o ten tavęs nebelaukia, arba ateini į trešą, apsižiūri, kad pamiršai aprangą ir t. t., sėdi, spoksai kaip kiti treniruojasi, tiesiog fiziškai skauda... Nu ir šių metų vasaros stovkėj pagalvojau, kad jau du metai praėjo, kaip tik galima sugrįžti. Pirmą treniruotę švariausiai atlaikiau, matyt, praradau budrumą, ir antroj dirbau visiškai pilna jėga. Susmukau likus iki trešos galo 10 min. Taip ir baigėsi kol kas grįžimas numeris vienas. Dabar net nežinau, ar kada galėsiu grįžt normaliai, geriu vaistukus, tikiuosi, kad už poros mėn. gal eisiu į trešas ir dirbsiu tik kichoną ir katas, atsisakydama kumitė - nepasimuliuosi gi kovoj, dar ir partnerio atžvilgiu kiaulystė būtų. O jei neišeis net ir taip, turėsit mane visi guost... Laikykis, trys mėnesiai visai niekis palyginus su kančia, kai nežinai, ar išvis galėsi grįžti...