Nesvietiškai gerą treniruotę apturėjau, jau taip gerai išsikroviau, laimės vis daugiau man treniruotės suteikia. Dabar nors nesvietiškai pavargusi ir viską skauda šypsena nuo veido nedingsta. Tai darau išvada, kad kai depresija reik užsiimti ne savęs gailėjimu ir vaistukais, o savęs tobulinimu

. Va aš jau koją galiu daugiau nei 90 laipsnių kampu galiu iškelti, nors kai aš čia prieš du mėnesius pradėjau namie kankintis darydama visokius tempimo pratimus, mama sakė susitaikyk mūsų šeimoj buratinu gimei buratinu ir liksi. Tai dabar kai matau, kad turiu vilties įdėjusi darbo visgi lankstesnė pasidaryti norisi vis daugiau ir nėra laiko nei savęs gailėti nei liūdėti. Tas pats ir su kova, aišku dar technika mano ... bet vien tai, kad smūgius ir kovą lengviau ištveriu mane džiugina

Dabar niekaip negaliu suprasti kodėl aš du metus skyriaus savęs gailėjimui ir depresavimui
