
nu va, pagaliau ir mane bent kažkas pripažino baltu ir pūkuotu. Paprasčiausiai manęs mano metalhedo amplua nematėt, kitaip sakytumėt. O Sakalėlis nors ir neišsiduoda, nevaikšto išsikėtęs, bet nesakyk- rimtas jis atrodo. Reik asilu būt, kad ant jo šokt ir tikėtis paskui sausam išlipt. Na, bent jau man jis tikrai rimtas atrodo.
O šiaip, kalbant apskritai apie meistriškumą, tai meistras man yra visų pirma gyvenimo meistras. Negali būt kovos menų meistru, jeigu tavo emocinė būsena sujaukta, arba, neduok Dieve, esi nestabilus. Gebėjimas gyvent darnoj su aplinka ir pagal dorą- stipraus žmogaus požymis. Skystablauzdis doru būt negali. JIs gali būt prisitaikėlis, išverstaskūris, neblogas aktorius, bet iš esmės DORAS gali būt tik meistras. Nes tam reikia valios, kaip kad treniruotėms. Meistro kova nebus įprasta kova, kokią męs įsivaizduojam- konfliktas>destrukcija>pergalė/pralaimėjimas. Meistro kova bus -pastebėjimas disharmonijos>bandymas ištaisyt padėtį. Kaip jis tai padarys, per kuloką ar per diplomatiją, jau priklauso nuo situacijos specifikos.
Man, pvz., neužtenka įžulumo vadintis meistru, jei ką, nes mačiau vieną ir net nedrįsu lygintis. Gebėjimas muštis nepadaro meistru, jis padaro geru mušeika. Anam ir iki kovotojo dar toli. Tai jeigu žmogus eina gatve išskėtęs nesamą rėmą ir agresyviai loja ant visų tipo ,, ko žiūri", tai tikrai nėra meistriškumo požymis. Gali būt, kad jis gerai mušasi, bet, kiek sako patirtis, tai irgi dar didelis klasimas.
