Jo požiūris į gyvenimą manau irgi ne paskutinėje vietoje...
Pratęsiant jo požiūrį į gyvenimą. Vienas toks labai geras žmogus man gimtadienio proga padovanojo knygą Андрей Кочергин. Мужик с топором. Огнеупорные советы.
Tai va, jaučiu, kai turėsiu laiko, "sudorosiu" šiek tiek tą knygą, pasiryškindama svarbiausias vietas. O kol kas - mažytė smarkiai sutrumpinta išversta ištrauka iš šios knygos. Apie Kočergino požiūrį į gyvenimą.
Apie gyvenimą ir apie tai, kokio velnio jis mums duodamas [/b]
Šiuolaikinis žmogus virto maisto produktų utilizacijos kompleksu, vizitine kortele, kurioje sužymėti skudurai, automobiliai, teisingi kvepalai ir kitos nesąmonės, kurios niekaip nesusijusios su ligomis, nedalyvauja virškinant baltymus, riebalus ir angliavandenius ir neišgelbsti gyvybės per gaisrą!
Tai nėra gerai ir nėra blogai, bet tai muilina akis ir sumažina prisitaikymo amplitudę, mes pamirštame apie amžinybę, blaškomės ir gadinam nervus sau bei kaimynams, isteriškai galvodami, ko mes dar neturime ir kodėl būtent tai ir yra pasaulio pabaiga.
O paskui staiga pasirodo, kad mūsų baterijos sėdo, ir kad visiškai neturime jėgų susimušti su gyvybingu valkata, kuris mus išvadino gaidžiu, net jei tuo pat metu jis dar ir įspyrė mums į suglebusią, liūdną subinę.
Na, ir kam mums tokia egzistencija? Kur joje neišnaikinama dialektika, visų procesų, vykstančių Visatoje, pagrindas, kur mes pražiopsojome judėjimą į priekį, ir koks gi čia "į priekį", jei "nuo algos iki algos"? Ką, mes daržovės šiltnamyje, laukiančios laistytuvo su pesticidais?
Eikit na...! Jei žmogaus gyvenimas - ne žygdarbis, tai jis praranda visus prieskonius ir virsta kombikormu. O žmogus, atrajojantis šį kombikormą, virsta porakanopiu, glebiu ir nuolankiu, kaip "vaikiškas asiliukas", galinčiu geriausiu atveju verksmingai suaimanuoti ir nerizikuojančiu krūptelėti, net jei jam į subinę sukišo kukurūzo burbuolę.
Nėra tokios asmenybės egzistavimo formos kaip "neblogas žmogus", todėl, vertindami save, esame pasiruošę rasti savyje tiek mielų įpročių ir graudulingų savybių, ir drauge atleisti sau tiek nekaltų šėlionių ir nekenksmingų kaprizų, kad netrukus pasaulis nusispalvina visais pilkos spalvos atspalviais ir praranda binarinę sistemą "balta/juoda", "gėris/blogis". O tai visiškai nepriimtina bent jau todėl, kad neįmanoma iki "pilkumos" atskiesti kategorijos "gyvenimas/mirtis".
Pusiausvyra yra bent dviejų jėgų kovos produktas! KOVOS!
Ir jei gyvenimas - ne kova, jei gyvenimas - ne amžinas žygdarbis, tai jis tiesiog atiteko ne į tas rankas, ir nuoširdžiai gaila, kad egzaminas, turintis naujagimio vardą ir pavardę, bus visiškai neišlaikytas.
Žinoma, atlikti kažką herojiško vardan kažko galima, bet visada ir praktiškai viską žmogus daro vardan savęs. Net mirdamas kare, gindamas savo šalį, jis žūsta UŽ SAVO IDEALUS IR PRINCIPUS! UŽ SAVO!
Gyvenk žygdarbio būsenoje, kovodamas už savo, net ir ne ypač originalius dorovės tikslus, ir nevalingai tave supantys žmonės ims gyventi taip pat, kaip ir juos stulbinantis žmogus.
"Naudinga būti geru žmogumi", - pastebėjo F. M. Dostojevskis.
Taip ir yra, be abejonės!
Žmogus, nuoširdus savo veiksmuose, yra suprantamas, stabilus ir veiklus, todėl jo laukia žygdarbis, o žygdarbis ir kiaulystė tiek pat "nesuderinami, kiek genijus ir piktadarystė". Tai jau Puškinas.
Gerinkite save, pažinkite save per suprantamas ir objektyvias veiksmų kategorijas, laikykite "žygdarbiu" bet kurį gerą darbą, atliktą nepaisant tingulio, vangumo ir fanaberiškos vartotojų civilizacijos nuomonės. Mes tiesiog privalome darytis geresni kasdien. Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad žmones, kurie dar yra žmonės, o ne buki vartotojai (aš juos vadinu "paėdžiau, pasidulkinau, pamiegojau, mano mašina krūčiausia"), traukia Kočergino žmogiškumas, ir kad jie nori save išbandyti ekstremaliose situacijose, nes per jas, o ne per ėdimą ir gėrimą ir babkių kalimą, irgi virstama žmogumi. Ir todėl būtent Rusijoj jis randa norinčių KOVOTI, arba norinčių būti žmonėmis. Nes ten vartojimas tik pradėjo įsigalėti, nors ir sparčiai pradėjo, bet šalis didelė, ir ŽMONIŲ dar yra.
Va taip va - su patosu. Ir su pagarba tiek Kočerginui, tiek savo treneriui, kuris irgi iš aplinkinių reikalauja būti ŽMONĖMIS (tiesa, nežinau, ar sąmoningai, kaip Kočerginas. Į kito vidų neįlįsi).
