Tradicinį meną nebūtų labai sunku moksliškai tyrinėti, aprašyti ir apibendrinus "išsunkti" kažkokių metodikų. Bet čia jau bus ne "sultys", o "pagaminta iš koncentrato", ir galbūt net su "skonio stiprikliais, dažikliais ir t.t.".
Deja, aš esu pesimistas ir manau, kad kovinių menų laukia ne koks likimas. kiek suderinamas kovinių menų tradiciškumas ir dabartinė jų industrija? Senieji "natūralūs" stiliai nebeišsilaiko švieži, o nauji kaip minėjau - gal ir skanūs, bet sintetiniai.
na jau neplėtosiu minties, nes prieisiu prie "samagono aparato"
O aikido gerai, kad atsirado keli racionaliai mąstantys Ueshibos uchideshi, sugebėję šį bei tą sistematizuoti. Nes senukas Morichėjus į senatvę treniravo taip, kad lekcijos apie dūšeles
jam buvo mieliau už kažkokias ten "metodikas".
Kendo nėra ideologijos apie globalius tikslus, taip pat čia nėra vieno autoriteto. Gali būti, kad vieni klubai akcentuoja ne varžybinį, o daugiau dvasinį tobulėjimą, kiti orientuojasi tik į taškus varžybose. Visai tikiu, kad ruošdami savo komandas į pasaulines varžybas, amerikiečiai ar tie patys japonai taip pat buvo apkarstę kendokas davikliais ar taikė kompiuterinę analizę. Nes tikslai buvo ne "anapusiniai", o labai aiškūs.
