Oho. Labai įpareigojantis noras. :O O jeigu nepavešiu ar prikirsiu grybo?...
Pabandysiu trumpai palyginti.
Pirmiausia panašumai - nes pirmiausia atskiruose stiliuose dera ieškoti bendrumų, o ne "kuo kas geresnis, kieno kas ilgesnis".
Manau, kad kardas yra tik vienas iš daugelio instrumentų savęs supratimui. Jei žmogus pasirinko jį iš daugelio kitų ir nuoširdžiai siekia jį įvaldyti ir perprasti šio instrumento galimybes, jis gauna progą tobulint save. Nepriklausomai nuo to, kokioje sistemoje dirba.
Kardas yra ginklo klasika. Tai stiprus, bet įnoringas įrankis. Galima sakyti, "aristokratas", su kuriuo atitinkamas ir elgesys. Lazda palyginus su kardu - "saviakė", su ja galima bendrauti gan laisvai ir familiariai.
maždaug toks požiūris yra kendo ir jodo. Manau, kad susipažinę su aikiken ir aikijo mano panašiai.
Toliau: šiuolaikinis kendo ir aikiken yra
dabartinis požiūris į kardą. Todėl neprotinga ieškoti jų formoje ir tiksluose šimtaprocentinio kovinio realizmo. Nors, pasiknisus giliau turinyje, atsekti šaknis galima ir ten, ir ten.
Skirtumai tarp kendo ir aikiken. Pirmiausia svarbu ne jie patys, o kodėl jie atsirado? Priežastys, manau dėl skirtingos specifikos. Kendo kardas yra prioritetas. Aikiken darbas yra pagalbinė disciplina, skirta aikido principams suprasti per kardą ir pagerinti beginkles technikas.
Kendo turi stipriai išreikštą varžybinę dvasią, kuri, mano nuomone, nėra savitikslė, bet tarnauja kaip "grįžtamasis ryšys", patikrinantis tavo įgūdžių efektyvumą. Iš esmės ten galima nesimokyti jausti priešininko, o primesti jam gynybą, stipriai atakuojant. Aikiken porinės formos, kiek suprantu, iš anksto skirtos "prisijungti" prie porininko ir mokytis jausti ir reaguoti į jo ketinimus.(tačiau nereikia manyti, kad patyrę kendokos nemoka "prisijungti", t.y. daryti aiki. Teko dirbti su vienu - atrodo, kad jis arba žino iš anksto, ką darysi, arba dar blogiau - atrodo, kad tu darai tą, ką jis nori
)
Dėl skirtingos kardo technikų paskirties kendo ir aikiken pastebimai išsiskiria techniniai dalykai. Pirmiausia, kirčio trajektorija. Kendo užsimojimai trumpesni, mostas "į ilgį"(kai kerta abu priešininkai - keli cm kartais daug ką lemia), kartu su stipriu įėjimu, kirtis shomen baigiasi ties galva (aišku kodėl - realiai prakirsti neįmanoma), tada greitas praėjimas priešininkui už nugaros (bazinis variantas).
Aikiken, kiek suprantu, užsimojimas gilesnis, kirtis labiau prie savęs, rankos trajektorijos dalyje ryškiai "persiverčia", kardas eina iki įsivaizduojamo priešininko centro, t.y. imituojamas tikras kirtis. (Reik pasakyti, kad Nišio aikido stiliaus kirčio trajektorija, kai rankos tiesiamos toliau nuo korpuso artimesnė kendo).
Na kas daugiau.
Arsenalas. Kendo yra tiesus kirtis, yra šoniniai kirčiai į galvą (shome, yokomen uchi). Kessagiri nėra
. Nežinau, ar aikikene akcentuojami kirčiai į riešą (aikido supratimu tai juk periferija?) ir liemenį. Čia jau palieku papildyti.
Daugelis aikiken technikų eina link priešininko išbalansavimo. Gal nesimato, bet aukštesnio lygio kendoka nedaro kirčio "iš lempos", jis visada stengiasi prieš tai paveikti priešininko centrą. Taip pat kendo įmanoma ir pargriauti oponentą išbalansuojant. Tačiau tai nėra tikslas, greičiau mokomoji priemonė
.
Gal užteks, nes jei rašysiu daugiau, nesusilaikysiu įterpęs: "galima sakyti, kad kardo mene svarbiausia astralinės technikos, nes iki galo vistiek niekas šios paklodės neskaitys".
