Užsispyręs ir įsitikinęs (dažnai išbandęs savo kailiu) - dvi skirtingos sąvokos. 
"Įtarę" vėl gi nerimtas žodis, kaip ir "paieškojimas". Nes įtaria dažniausia dėl veiklos "atsiperkamumo"..... per daug pastangų, laiko ar sveikatos, kad pasiekti norimą rezultatą.... kodėl nepabandžius paieškoti panacėjos (tsakant, pigesnės alternatyvos). 
Tie visi meistrai reprezentuojantys stilių dažniausia yra žmonės "perliukai", kurie dėl asmeninių savybių, kaip kantrumas, darbštumas ir t.t., rodytų puikius rezultatus, jei ne tam, tai kitam stiliuje.
Iš kitos pusės, kai pilna visokių pseudo stilių ir lisicinų, tavo mintys pilnai pagrįstos, todėl nervinam ir nagrinėjam tokias skeptiškas temas "Kas tas kovos menas?" ar "Kas tas kovos meistras?"
Ir dar palyginimui... Dainiux grįžo į Shotokan, aš į dziudo... reiškia radome ir subrendome tam, bet nekyla minčių įrodinėti, kuris ten iš tų stilių geresnis, ar bandyti shotokanistą ant dziudo tatamio.
Pagrįstas atsakymas, su argumentais, reta čia tokių, visur tik nuomonės. Ką su tom nuomonėm daryti diskusijų forume- neaišku....
Nesiginčiju dėl silpnos valios lankytojų ir perliukų meistrų.
Bet iš kitos pusės, ar ne trenerio tiesioginis darbas bendraujant su auklėtiniu įkvėpti valią? Nes tai kovos dalis? Ar ne treneris turėtų pilnai atskleisti stiliaus kaip pilnos sistemos gerumą mokiniui (kad nekiltų minčių ieškoti "papildyti"), kurį mokinys vėliau su metais įvaldys? Ir net pats savo pavyzdžiu (ar aukšto lygio mokiniu) parodyti, kaip tai efektyvu. Ir turėti kažkokį supratimą apie kitus stilius, kad galėtų pakalbėti ir apie jų privalumus, ne tik savo, bet turėti aiškų supratimą, kas efektyviai dirba prieš jus iš jo stiliaus. Nemažai reikalavimų geram treneriui, negi ne?
Kodėl gi žmonės mokosi konkretaus stiliaus? Tikriausiai, pirma išankstinė nuomonė tėvų ar draugų, visuomeninės nuomonės internete, kad ten gerai, o paskui susiradę
artimiausią salę pradeda dirbti su konkrečiu treneriu ar jų kolektyvu. Nenutraukia ir toliau varo, nes:
1) treneriai savo darbo kokybe patvirtina išankstinę nuomonę,
2) žmogus jaučiasi tobulėjantis ir
3) jaučia, kad dar yra labai daug ko jam naudingo gauti iš trenerių.
Ir kur šioje vietoje įsiterptų aplinkinių pasiūlymai pabandyti dar ką papildomai? Jis juk pats jaučiasi gerai ir tobulėjantis, laiko ir jėgų reikia ir kitam gyvenimui skirti, taigi nebelieka fakultatyvams. Va, jei kurio nors punkto trūksta, tada prasideda mintys apie pasipildymus, stiliaus pakeitimus ir pan. Bet nuo ko tai realiai priklauso, negi vien nuo mokinio valios, kurio žinios ir patyrimas toje konkrečioje srityje nepalyginamai mažesnės nei trenerio?
Taigi turbūt mes prieiname prie to, kad "pasipildantis" mokinys yra tas, prie kurio nepakankamai dirbo treneris netgi nusistovėjusiuose stiliuose. Nesikalbėjo su juo mokiniui reikalingo laiko, kitais žodžiais tariant. Suprantu kad siekiant išgyventi dėl didelių grupių tas sunku, bet visgi.
"Dainiux grįžo į Shotokan, aš į dziudo... reiškia radome ir subrendome tam, bet nekyla minčių įrodinėti, kuris ten iš tų stilių geresnis". Aha tiksliai, užsidarėte ir niekur niekam nė žodžiu neužsimenate, kad tiek dziudo, tiek shotokane yra viskas ko gali prireikti, tereikia išmokt. Nepalyginsi su kitais stiliais-nestiliais. Nei karto
