Gediminai, per 22 metus karate aš išmokau, kad kovoti visų pirma reikia su savim - su savo ego persipūtimu, su savo tingumu, su savo bailumu, su galvojimu, kad a, čia lubos, daugiau negaliu, su dar kuo nors...
O mergai - būtina su kiekvienu priešininku - kam? Kad cituojant tave, pasakyt "aš moku muštis"? Gal ir nemoku... Bet žr. aukščiau, aš į karate ne to atėjau.
Kas link diržų, ir praktikavimo savo malonumui - jei siekti diržo, kad užsidėt, ir skaityt, vo, tipo aš ten koks tai diržas, aš kieta, tai jo, kam jie. O kai jauti, kad iš bailumo jų nelaikai - nes tipo, oi, o jei neišlaikysiu, ai, o kam man reikia, ux, man gi ir tiek užtenka, aš gi 22 metus jau čia, ir taip daug žinau, - tada nado, Fedia, nado, imho.
Nes vadinas iki galo su bailumu nesukovota, su tingumu, su ego persipūtimu - ir gal tie 22 metai tada yra didelis pššš. Tai kad nebebūtų - ketinu baigt slapstytis už savo pačios nugaros. Ok, galimai nė vieno aš diržo daugiau ir neišlaikysiu - talento pas mane tikrai nėra, tik darbas. Bet bijot neišlaikyt - pasidarė nebe fasonas.
Nes tada sau leidi ir patingėt, ai, vis tiek gi niekas nevertins, ir į treniruotę nenueit, ir trim metams apskritai jas užmest (oi, gi man nepatinka, kad pas mus treniruotėse klube per karate boksu užsiiminėjama, o aš gi karate noriu lankyt - taip tarsi karate klubų Lietuvoj būtų maža, kur užsiiminėjama ne boksu), o tada jaustis taip, tarsi pusės tavęs nė nebūtų, lyg kas būtų gerą gabalą iškandęs ir palikęs žiojėjančią tuštumą, kurią vis žmogus mėgini užpildyt kokiais kovos meno nė iš tolo nesiekiančiais niekais, kaip a la kitokio pobūdžio sportinė veikla ir pan...