Dėl valstiečių kovos praktikos tai teko girdėti visai priešingų nuomonių. Tai yra, kad Okinavoje kovos menais galėjo užsiiminėti tik kilmingi žmonės. Valstiečiai tam paprasčiausiai neturėjo laiko. Kad pasiekti tokių kondicijų, kurias demonstruoja dabartiniai Okinavos meistrai, reikia kasdienės praktikos, trunkančios ne vieną ir ne dvi valandas per dieną. Kažin ar paprastas valstietis galėtų tai sau leisti. Taip, teko skaityti, kad tipo dieną jie dirba, o vat naktimis užsiiminėja kovos menais. Bet tai turbūt irgi viena iš tų istorijų "kokie stiprūs žmonės buvo anais laikais". Žinoma, aš nesu karate istorijos specialistas, bet čia remiuosi nuomone žmonių, studijuojančių karate pačioje Okinavoje (teko matyti laida per kanalą "Boets" apie Okinavos karate).
Čia toks palyginimas atėjo galvon...
Ką daro valstietis visais laikais? Aha.
Okinavos valstietis buvo žemės ūkio mašina, varoma ryžiais. Jei valstietis nedirbs darbo dienos sąskaita, bus nubaustas už sabotažą. Jei nedirbs miego sąskaita, - pats greitai užsilenks.
Dabar kas liečia kilmingus žmones. Visais laikais kilmingieji savo išvaizda rodė savo statusą. Pvz, kilmingi kiniečiai ilgus nagus augindavo, kad parodytų, kad jie nedirba kaip mužikai. Na bet tarkim Ryukyu salyne gal taip nebuvo.
Tačiau klausimas -
nafiga Okinavos bajorui visiems rodyti savo atmuštus krumplius? Ar imti į rankas darbo įrankius, kad ir kovos menams? Juk jis gali pasisamdyti apsaugą. Tokią su apiplyšusiais
treningais kimono ir
beisbolo bitomis tonfomis
Manyčiau, kad visais tais okinawa-te pradėjo užsiiminėti ir toliau nuo oficialios valdžios praktikavo vietiniai "rebiatos", kilę iš valstiečių.
Vienžo, "Šaunūs devyniasdešimtieji" Okinavoje...