Pusė pliuso už šitą postą 
Ypač už amžiaus nesureikšminimą.
Manau, lialialia, viską padarei gerai, tau praeit netrukdė, į turtą ir sveikatą nesikėsino. O kad idiotas (baxuriuku pavadintas) bonusus vištelių akivaizdoj taip rinko, tai tik į naudą ilguoju periodu: kai perlenks lazdą kažkada, ar pastos kelią - pasinaudosi Kavinuko patarimu (ir mano išmintim - "duok durniui iš kelio")
ir svarstyklės persisvers į kitą pusę
Aš tai visokiem treningastam panašiose situacijose po nosim fakus buvau įpratęs kaišiot, kai paauglys buvau. Tai arba pabėgdavau, arba vaikščiodavau sukaltas ir piktas ant neteisingo pasaulio. Patirties įgavau. Gerai, kad neužmušo

Protas tik vėliau atėjo, kai supratau, kad nebereik nieko sau ar kitiem įrodinėt. Ir kad kaikurios traumos niekad nesugyja

Jau šimtą metų manęs niekas neklausė ,,ko žiūrai?" Tiesiog penktadieniais reik po miestą vakarais nesitrainiot, o jeigu tusintis- tai su gerais žmonėm saugioj vietoj, per visą naktelę, kad nereikėtų slampinėt paskui tamsiom gatvėm.
O šiaip humoras, ironija yra sprendimas.Van važiavau su žmona ir jos drauge iš vakarėlio ( blaivi visi, kas be ko). Įlipa kokie penki abibasai po 15-20 metų, tokie patys tikriausi, agresyvūs ir bambalinio pririję. Pradeda tom panom mirksėt ir oro bučkius siuntinėt, nuo ko jas lengvai supykina. Sako, persėdam į priekį, mus nuo jų vemt verčia. Na, tie išgirdo, pasišiaušė, bet autobuse nelabai vietos yra visiem vienu metu užgriūt, tai nieko negali daryt. Atsistojam, prastumdom tuos asilus ir pereinam į priekį. Kada pro juos praeinu, jau iš kito atobuso galo jie pradeda šūkaut visokias nesąmones ir isteriškai žvengti hienų balsais. Distancija, mat, yra proporcingai susijusi su baimės stiprumu. Na, jie žvengia iš mūsų, mes žvengiam iš jų(tik jau nuoširdžiai, nes nieko nėr juokingiau nei bejėgiškas abibaso pyktis, užmaskuotas nevykusiu teletabių humoru). Privažiavę savo stotelę treningastai turi lipti, bet negali taip paprastai pabaigt tos situacijos. Pradeda mane kviest,( jesli už takoy krutoj, rama, ***), pasikalbėt su jais stotelėj. Tai, sakau, debilėliai, gal man dar rankas už nugaros laikyt ir atsigult, kad jum drąsiau būtų? Po ko jie išlipo nusiminę, o visuomeninio transporto keleiviai apturėjo skanaus juoko.
