Akira, tarkim, aš tau tikrai pritariu. Bet kažkuris mūsų yra labai teisingai pasakęs - tokių yra mažuma, o masės, trokštančios gauti diržus padeda treneriui gauti pinigų treniruoti tą mažumą... Be to, kad taip protingai spręstum, turi būt mažų mažiausiai keturiolikos. O į klubus ateina ir aštuonmečiai, kuriem reikia paskatinimo. Pažiūrėčiau, kaip tu, kad ir būdamas puikus pedagogas, išlaikytum aštuonmetį klube iki 18-os metų, sakydamas, kad už dešimt metų galėsi laikytis 1 daną, o tuo tarpu pavaikštinėk su baltu diržu, nes svarbiausia asmenybės formavimas, dvasinis tobulėjimas ir t. t. Ir nekreipk dėmesio, kad tavo bendraamžiai kitam klube turi gal jau mėlyną diržą, jie nukrypsta į materialumą, kas prieštarauja kovos meno dvasiai... Ir kas įdomu, iš kokių 100 aštuonmečių, kurie pradėjo lankyt vien dėl diržų, galutiniam rezultate gaunasi bent pora 18-mečių, kuriem svarbu nebe diržas, o būtent tobulėjimas. Tiek visuomenėj, tiek kovos menų klubuose visi pasiskirsto vienodai - į žynius, į karius, į verslininkus ir į šūdras... Ir procentas, kiek pažiūriu, maždaug tas pat. Taip kad neišsilaikytų klubai be diržų sistemos, nes jei žmogus gali treniruoti kitus iš entuziazmo, būdamas dvidešimties metų, ir gaudamas už mėnesį treniruočių 40 litų (realus faktas), tai visgi sunku būtų tikėtis to iš žmogaus, kuriam virš 30 ir kuris turi žmoną ir vaikų...
