Įdomus požiūris, kad diržas yra vos ne simbolinis daiktas, nes treneris ir taip per treniruotes mato, stengiesi tu ar ne. Tada niekaip nesuprantu, kodėl anksčiau būdavo stojamieji egzaminai į universitetus, o dabar eina valstybiniai egzaminai mokyklose? Ir kodėl bjaurybės vertina pagal kažkokias žinias, o ne pagal tai, kad sėdėjo dvyliktokas ir labai stengėsi nuoširdžiai?
Egzaminas tradicinėje karatė do (šiaip buvęs fudokanas) visų pirma yra stresas. Treniruotėse tu gali bile ką parodyt, o per egzą to bile ko tau lieka apie 30 procentų - bijai neišlaikyt, bijai visų akivaizdoj ką nors prisidirbt, labai nori išlaikyt... Tada ir pasimato viskas, ką moki. Ir ko nemoki irgi labai gerai pasimato. Bent pas mus egzai trunka apie valandą, per kurią turi padaryt kata, katos pritaikymą (bunkai), kichoną, kumitė (juy ippon kumite ar juy kumite priklausomai nuo laikomo diržo), fizinis pasirengimas - atsispaudimai, pritūpimai, atsilenkimai, aukštesniem diržam eina tamešivari (lentelių skaldymas įvairiom kūno dalim), tikslumo testas - egzaminuotojas paima tušinuką ir kaitalioja jo pozicijas, o egzaminuojamasis privalo kuo greičiau ir kuo tiksliau sureaguot į tikslą - smūgiuoti atitinkamai ranka ar koja, suprasdamas, kas bus efektyviau.
Dar dėl ko per treniruotę neparodai visko ką gali? Ai, būna treneris nusisuka, pasimuliuoji
O per egzą visiem spoksant niekaip nepasimuliuosi
Ir dar labai naudingas vienas dalykas - per treniruotę treneris negali vienu metu labai atidžiai stebėti kokių 30 snukių. Per egzą jis mato tave vieną, paskui susako tavo klaidas - bent mūsiškis gal po penkias minutes apie kiekvieną žmogų šneka, - apie kurias tu gal nė nenutuokei - iš šono tai geriau matosi. Ir žinai, ką tobulint.
O koks egzas gali būt per 15 minučių, tai nelabai įsivaizduoju. Tada tikrai formalumas. Kaip devintos klasės egzaminai šūlioj.
