Apie partizaninį karą ir partizanų taktiką pašnekėt tikrai galima - reiškinys tikrai įdomus, ir įrodantis, kad kovojama ne skaičiumi, o mokėjimu
Nereikia pamiršti ir sąlygų, kuriose vyrai (nesiginčysim teisūs jie buvo ar ne) kovojo už tai, kas jiems brangu - paskutinius Lietuvos partizanus tik apie 1950 metus sugebėjo išgaudyti. Kita vertus, be eilinių žmonių paramos partizanins judėjimas pasmerktas žlugti.
Šiuo atveju keletas išvadų:
Pirma - iš aprašymo aiškiai matosi kokiu atstumu paprastai vyksta susišaudymai miškingoje teritorijoje - retai atstumas viršija 50-100 m. paprasto šaulio (ne snaiperio) atveju.
Antra - kad vienas LAUKE ne karys, o miške - gali būti labai įvairiai.
Trečia - pasirinkti taikiniai bent jau dviem iš keturių atvejų buvo tikrai tinkami - vadovaujantis-koordinuojantis personalas, šūnų instruktorius. T.y. žmonės, kurie kėlė duidžiausią grėsmę persekiojamajam.
Ketvirta - Reikia visados palikti priešui landą pabėgti. Neturėdamas ką prarasti žmogus tampa pačiu pavojingiausiu žemės plėšrūnu.
Beje, pas TSRS partizanų "gesinimu" irgi ne lochai užsiminėjo, tą tenka pripažinti. Yra tekę skaityti ir prisiminimų ir pagal tikrus faktus rašytų grožinių kūrinių - labai įdomių dalykų rasti galima. Jei kam įdomu kaip buvo kovojama su partizanais, galėsiu įmesti nuorodą.
P.S.: istorijos tikroviškumas man asmeniškai jokių abejonių nekelia.
