prieštarauju
senovėje, kuomet kovos pagrindas buvo vyras prieš vyrą kovos menas ir karo menas buvo kaip niekada susiję. Jei tokie gūdrūs tai atskirkit kur yra ta riba? juk ir dabartiniai meistrai praktikuoja kovą su kardais, lazdomis, o kiniečiai išvis su belekokiais įrankiais kas yra sudėtinė dalis studijuont jų kovos menus:senis: ir tai kovos menas? ne tik. kai tai treniruojasi vienas ar grupė asmenų dėl savo tikslų tuomet galbūt, tačiau kai tokie praktikuotojai buvo sujungiami į armijas, jų vadai, žinodami ir remdamiesi tokiais sugebėjimais laimėdavo mūšius ar karus. Kovos menas yra žymiai platesnė sąvoka nei beginklė kova 1x1 ar 1x kelis 
Kiekviena civilizacija/tauta turėjo savo karybos/kovos/kovos menų savitus būdus ir taisykles. Makedonietis krovė visiems malkų matyt ir dėl to, kad kariavo "kažkaip netaip", kaip visi kiti, kaip "barbaras" praktiškai, nekultūringai...

Kiniečiai, kurie įšrado kone viską, kas buvo naudojama ir Europoje, tik su kelių šimtų metų pavėlavimu, deja (arbaletai, parakas, minos, strategija, taktika)... Arba koks šokas, reik manyt buvo tiems majams, actekams ir inkams, kai jie susidūrė su rekonkista, pamatę, kad ispanai mūšiuose juos žudo... Juk jiems nabagams į galvą neateidavo mintis, kad priešus reikia žudyti, jie gi stengdavosi visus imti gyvus, kad nė vienas gink die nenukentėtų-gi ką paskui dievams aukosi?! (Ypač, kai jau visi savi suaukoti budavo... O ta žemė, bliamba, kaip nederlinga, taip nederlinga...)
