Aš tai nors vaikų dar neturiu, bet mėgstu pamąstyti, kaip reiktų daryti, kad veliau per vėlu nebūtų... Pirma labai svarbu stebėti, koks vaikas auga socialiai pasyvus ar aktyvus. Aš buvau labai potenciali marozė, vaikystėje manęs vienos žaidžiančios su barbėmis buvo neįmanoma pamatyti, man būtinai reikėjo bendravimo, aš visą laiką lakstydavau po kiemą, karstydavausi po medžius, žaisdavau, kvadratą, karą ir t.t su kiemo bernais ir panom...Dabar dauguma jų marozai vaikšto gaujomis krasnūchoje ir turi ne vieną įskaitą policijoje, o aš nuo jų atitolau, nes paauglystėje labai daug būrelių lankiau, muzika, šokiai, galiausiai kovos menai. Nebuvo laiko, kada gatvėmis šliaužioti. Ir šiaip man visą laiką atrodė, kad kovos menai ir alkoholio gėrimas ar rūkymas nesiderina (nesakau, kad aš šventoji šiuo atveju) bet labai dažnai pasakydavau dar ir dabar pasakau - negaliu aš sportuoju
.
O vat mano brolis, nemėgo vaikystėje bendrauti su kitais vaikais, tai jis sėdėdavo vienas kažkokios veiklos sau sugalvodavo, ką nors konstruodavo lipdydavo ar panašiai. Vat jis ir be būrelių kažkoks visai atsakingas auga, pamokas sąžiningai ruošia, svajoja astrofiziką studijuoti, neina su klasiokais nei gerti nei rūkyti, jam įdomiau vienam prie kompo pasėdėti. Bet vat jis yra kitas kraštutinumas, jis visai nemoka su kitais žmonėmis bendrauti, pasitikėjimo savimi irgi neturi...Mama turi pagrasinti, kad atims kompą tam, kad jis sutiktų su panelėmis į miestą išeiti. Jis lyg yra sakęs, kad norėtų ninjutsu lankyti, manau jam tikrai padėtų tiek bendravimo atveju, tiek pasitikėjimo savimi, bet mama kažkodėl nusprendė, kad jis nesugebės
.
Taigi aš darau išvadą, kad geriausi užauga tie vaikai, kurie neturi laiko ar noro šlaistytis gatvėmis. Čia ne tik mano ar mano brolio pavyzdys, aš labai daug tokių bendraamžių pažįstu, kurie vaikystėje buvo užimti - užaugo normaliais žmonėmis, o tie kurie amžinai neturėjo, ką veikti yra visiškai nusivažiavę...
