Kaip visada į viską žiūriu iš sveikatingumo pusės (remdamasi prielaida, kad čia ne būsimų savanorių invalidų
, o kovotojų forumas). Čia rašysiu ne apie apsidaužymus, kurie yra daugiau „išoriniai“, paprastai tariant, apie tuos, kuriuos praktikuojant, mažiau skauda skūrą ir raumenis, gavus smūgį, ir ne apie įpročiu tapusius sienų pabaladojimus krumpliais einant pro šalį. Rašau tiems, ypač jaunesniems, kurie žada rimtai grūdinti kaulus ir tam pasiryžę spardyt medžius, vaikščiot keliais po rąstus, butelius, suoliukus, krumpliais ar briaunom daužyt fotelių ranktūrius ir pan. O jūs jau patys spręskit, atsižvelgt į mano rašliavą ar ne... Taip, kaip kai kurie treneriai to moko (apie tai praeitų metų vasarį rašė
Žalias), yra visiška nesąmonė, mano požiūriu, net nusikaltimas. Mažiausia, kas gali nutikti taip saviveikliškai,
pseudosistemingai grūdinantis, tai kad kaulas taps labai jautrus, skaudės net ne nuo smūgio, o nuo spustelėjimo. Na, gumbuotų kojų jūs gal vyriškai nebijot
, bet kai kuriems kaulas išsidaužo, arba ištrupa. Kitiems audiniuose sąnarių srityje pradeda kauptis skysčiai, kuriuos tenka traukti chirurgams, o turbūt blogiausias variantas tai kaulo uždegimas, absoliučiai nepavydėtina.
Abejoju, kad verta rizikuoti. Susiraskit tikrą meistrą, rimtu darbu
nusipelnykit iš jo gauti pilną „geležinę“ (an. „iron“) ar kokią kitą sau priimtiną sistemą ir nereikės žaisti su savo sveikata nei išradinėti dviračio. Beje, jei tai bus tikras meistras
, tai jis ir pagydyt jus mokės, jei vis dėlto ką nors padarytumėt ne taip.
O rasti meistrą įmanoma, jei kam kilo toks klausimas.
P.S. Beje, siekiant sutankinti kaulą daužymas netgi nėra būtinas, užtenkamai yra kitų metodų.
