Čia gal Stripulis nušviestų padėtį, kodėl jis sportuoja, ką jai tai duoda, kodėl tai pasirinko ir pan.
Nušviesiu padėtį. Savigynos klausimas renkantis karate ir studijuojant karate buvo paskutinėje vietoje.
Rinkausi, nes patiko Japonija (buvau dar tuo metu pakankamai maža, kad būtų toks argumentas).
Sportuoju, nes patinka valdyti savo kūną, sportuoju būtent šią šaką, nes nemanau, kad merginas puošia pilno kontakto kovos ir mėlynėm nusėtas snukis... O kyokushin karate pvz. to išvengti nepavyktų
Beje, ir kūną kyokushincai valdo kur kas prasčiau nei fudokancai, gyvai mačiau, jei kam kokių klausimų kiltų ne į temą.
O ką duoda, jau kitas klausimas. Taip, duoda gerų dalykų savigynai. Ne fizinėje plotmėje. Duoda "zanshin", tai yra, nuolatinį neatsipalaidavimą, gatvėje tai pasireiškia kaip vaikščiojimas tamsoje ne su aukštakulniais, o su kedukais, kad galėčiau pabėgti, nuolatinį praeivių "monitoringą"
, ir tą gerąjį pavojaus pojūtį, kai nugara jauti, jog už nugaros eina negerietis. Jį man davė būtent karate, kai liaujuosi treniruotis, pojūtis išnyksta... Ir man patinka jį turėt.
Visa ko pasekmė - iš pradžių pradėjus lankyti karate gatvėje roviausi ir vos negavau į snukį, negavau tik todėl, kad buvau mergina.
Vėliau pavyko išvengti bet kokios fizinės konfrontacijos įvairiose situacijose, o kai kada gal ir bjaurių dalykų, kai pavojus būdavo pajuntamas iš anksto ir bėgdavau nuo GALIMO užpuoliko dar jam esant per tokį atstumą, jogei ir norėdamas nepavytų...
Dabar, po 15 metų lankymo ir pasyvaus lankymosi treniruotėse pramaišiui (gryno lankymo susidaro 9) dar galiu pasakyti, kad greičiausiai apsiginčiau nuo pirmo smūgio, kad galėčiau dėti į kojas po jo - tai jau yra nemažai. Kalbame apie atvejį, kai užpuolikas vienas. Kad jei mane norėtų ne užplėšikauti, o prievartauti, greičiausiai galėčiau nutaikius progą įliuobti į kelio girnelę ir pabėgti, kol dar neatėjo laikas kandžioti žaislus, kam nesu psichologiškai pasiruošus - vien dėl to, kad galima bjauriom ligelėm užsikrėst... O ir šiaip nenukandus, o tik nesėkmingai įkandus, yra šansas, kad užpuolikas tiesiog tave užmuš, jei ir iš pradžių norėjo tik pasismaginti.
Bet kažkokią MENAMĄ fizinę naudą (nepanaudota, todėl, kaip kažkur sakė Asia, aš nežinau, ar moku muštis
) įgijau kaip minėta tik po tokio ilgo laiko.
Kadangi statistinė mergina kiemuose nuo vaikystės su bernais nesipliekia ir kovos įgūdžių nelavina, kadangi statistinė maža mergaitė važiuodama iš mokyklos neaptarinėja žudymo ir muštynių scenų ir psichologiškai kovai nesiruošia, jai NEPADĖS pora metų pasitreniruot kartą du per savaitę, kad galėtų apsiginti fiziškai, nors tai visai galėtų padėti bachūriukui, kuris turi "buitinės praktikos" nuo vaikystės.
O tuo labiau nepadės 15 minučių pasiklausyt, mėnesiuką padirbėt ir kiti nerealūs laikai.
Ir tai bus BLOGIAU NEGU NIEKO, nes atsiras klaidingas kvailas pasitikėjimas savo jėgomis...
P. S. Kad būtų aišku: čia kalbėjusi Rasa, kuri apsigynė gatvėje fiziškai ne kartą, praėjo per dvejus metus su manim ne šiaip treniruotes, o kaip minimum elitinių karių paruošą, tokių merginų, kurioms teko patirti TOKIAS treniruotes, kaip mums, yra dar trys visoje Lietuvoje. Kitos neatlaikė ilgiau kaip tris mėnesius, jei atmintis nemeluoja, viena gal pusmetį išbuvo. Tos, kurios treniruojasi dabar karate (tradicinį, fudokan), nepatiria NIEKO panašaus, jau vien dėl to, kad garsiai kaukiama apie žmonių teises, ir neleistina duoti tokius krūvius ir tokius pratimus, kokius gavom mes...
