Gal ir nepatikesit bet buvau tokia viena neiprasta tren padares, gyvenime nenoreciau to daugiau, buvo taip... draugas sia ziema atvare treniruotis, o lauke -32. o ta diena buvo beprotiskas noras treniruotis, ne bet kur o lauke. pasiemiau senelio sena dujokauke, uzsimaukslinau, sumazinau deguonies priejima prie min. kad ejimui ir tai nekas butu. apsirengiau plonai, maikute balonke, sportbacius. draugui 0,5 degtines kad nesusaltu ir tas ant motorolerio apsirenges viska kas tik buvo imanoma... ir 2h road work, ant 6km kaip koks idiotas varau, o visi stovi kaip dieva mate. pirma valanda dar laikiau kol tik galejau, o jau antra variau nesveikai "mintise niekada niekada net ir ne daba, nepasiduok" geda sakyt bet net ir per asaras paskutines 15 min. ejau kaip koks zveris. kita diena ejau visas drebedamas, nakti beveik nemiegojau, galvojau sakes, uzsiversiu... db tai kartais naktimis sapnuoju kaip kosmara... kaip draugas ragina, opa opa nagi, bebegant y kalna..