O tu elementariai pamąstyk: atvažiuoja Techovas ir gauna malkų nuo pusiau naujokėlio, kuris iškrenta jau kitame rate...
Taip mąstyti aš moku, bet man panašus mąstymas trukdo, todėl bandau jį įveikti.
Šiaip tokia situacija mažai tikėtina ir tai patyrę kovotojai turėtų suvokti. Ir turėtų turėti pakankamai pasitikėjimo savimi, kad nesijaudintų arba mažai jaudintųsi kovodami prieš naujoką.
O ko jaudintis, kai žinai, kad arba esi/būsi stipresnis ir laimėsi, arba padarysi viską, ką gali, bet pralaimėsi stipresniam tuo momentu (o tam tikru momentu ir mažiau patyręs kovotojas gali būti stipresnis).
Va va, tada kitose varžybose atsiranda mandražas Techovui, kad gali vėl gaut malkų ir t.t. Taip ir perdagama.
Kuo daugiau iš taves tikisi, tuo didesnis spaudimas. Aišku jei viskas gerai klostosi ir laimi nuolat, tai atsiranda pasitikėjimas savimi, bet užkliųni kartą ir žiūrėk vėl paskui galvoji, o kas jeigu... O tai blogiausia kas gali būt(be traumų aišku).
Tai turbūt daug kam lengviau kovoti, kai iš jų mažiau tikimasi.
Jeigu turit omeny, kad visokios mintys mintys prieš kovą apie priešininką, apie galimą pralaimėjimą, labai didelis jaudulys, baimė yra blogai, tai visiškai sutinku. Bent jau kai to yra per daug, o nedidelis jaudulys turbūt nepakenks.
Tiesiog, man rodos, kad tokios mintys, didelis jaudulys ir baimė prieš kovą labai trukdo ir atsiliepia jau ir išėjus kovoti.
Aš ant savęs kartais pastebėdavau, kad išeinu kovoti ir bijau daryti veiksmus, nes bijau pati pralošti, nes bijau, kad mane numes. Bet po to suvokiu, kad jei nedarysiu aš, tai padarys man. Ir kad tiesiog reikia įveikti baimę ir kovoti.
Man rodos, kad baimė, jaudulys stipresni, kai labiau galvoji apie savo priešininką ir apie rezultatą (kovos, varžybų baigtį), o ne apie patį procesą, pačią kovą.
Kažkaip anksčiau būdavo, kad daugiau galvodavau apie priešininką: ar anksčiau laimėdavau ar pralaimėdavau jam, kokie jo rezultatai, laimėjimai, kokius jis veiksmus daro, kokius aš darau, dažnai bijodavau priešininko, bet po to išgirdau nuomonių, kad koks skirtumas su kuo kovoji, svarbu tiesiog padaryti viską, ką gali, kovoje, ir kad gal nereikia taip sureikšminti rezultato, o labiau atkreipti dėmesį pačią kovą. Nes kažkaip kai labai jaudiniesi, kai bijai pralošti, tada galvoji apie laimėjimą/pralaimėjimą, o pati kova kaip ir nueina į antrą planą, nebėra to susidomėjimo pačiu kovojimu, malonumo kovojant. O ir mintys turi būti sutelktos tik į kovą, o ne į tai, kas bus, jeigu bus, o pačios kovos metu, dažnai net ir minčių nėra.
