Paskutiniame "Black Belt" numeryje aptikau Džimo Arvanitis, United Pankration Alliance įkūrėjo, interviu apie pankrationą. Keletas jo minčių:
O kaip supyktų Valdaicevo pasekėjai, sužinoję, kad šitas Amerikos graikas kėsinasi tapti viso pasaulio pankrationistų lyderiu!...
Kodėl ne tas “pankrationas“, kuris Lietuvoje?...
- pankrationas pirmą kartą minimas Olimpinėse Žaidynėse 648 p.m.e., paskutinis nugalėtojas paminėtas 221m.
Gal dar kokius užrašus atkas. Saxum turi net sąrašą žinomų čempionų pankratione, bokse ir imtynėse.
- pankrationas, kaip sportas, atsirado iš hoplitų kovos.
Hoplitai - tai čia pėstininkai (galėtum žmones ir apšviesti). Kilo nuo šauksmo “hop-lia!!!“, kai pėstysis graikas bandydavo užšokti ant priešo žirgo...
Juokauju, aišku. Bet, turint omeny, kad grumtynės buvo pagrindinis kariavimo būdas praktiškai vos ne iki 19a. pabaigos, tai nėra ko stebėtis artimos kovos metodų poreikiu pėstininkams.
Va, tas pats VingTsun iš to paties poreikio kilo, bet jiems patogiau tikėti mitais apie “kūrybingas bobas su kiaušais“!...
Mitologinės šaknys yra arba Heraklis, kuris pankrationą sukūrė Dzeuso garbei, arba Tesėjus, sukūręs pankrationą po pergalės pries Minotaurą.
Aha, kaip Daito-ryu - deivė Aušrinė sumo imtynėse su kitu dievu, kaip ten jis...
Pankrationo kilmės ir ryšio su boksu ir imtynėmis Arvanitis gala, bet nepaaiškina.
Nes nežino. Nes jam ir nereikia. Jam svarbu ne judesio kultūra, o marketinginis poreikis išnaudoti savo tautybę: azijatai gali uždirbti iš kovos meno, tai kodėl jis prastesnis?...
Tai - jo poreikis.
O poreikio kažką aiškinti ir aiškintis - nėra. Neesminis jis toks...
Tiesa mini, kad romėnai perėmė pankrationą (lot. pankratium). Ši modifikacija, kartu su Kapujos boksu, nuo graikų pankrationo skirėsi tuo, jog kovotojai vilkėjo specialas pirštines su metaliniais spygliais. Graikų bokso (gr. pyxmachia) atstovai irgi vilkėjo panašius kumščių sustiprinimus.
Aha, tą jau minėjau. Tik po to romėnai žengė dar toliau logišką žingsnį ir perėjo prie ginklų įvedimo - jei jau linksmintis, tai linksmintis!...
Kame jie visada buvo specialistai: kai graikai mūšius laimėdavo herojų pagalba, romėnai - disciplinos ir tikėjimo savo vadais. Ir ginklais. Tokios dvi kariavimo manieros susigrūmė: laisvi ir savarankiški graikai, rodantys asmeninio heroizmo pavyzdžius, kuriems ir karas - menas, ir romėnai: karinė drausmė, tikslus komandinis darbas, kolektyvizmas, įsakymų vykdymas, o ne svarstymas, ir... karas - ne menas, o menas nugalėti.
Vieninteliai spartiečiai buvo panašūs į juos, tačiau ir tie labiau priklausė graikiškąjai tradicijai - ir vienas karys lauke...
Čia kaip iš tos legendos: jei kuriam graikų valdovui reikėdavo pagalbos ir jos prašydavo iš Spartos, tie siųsdavo tik 1 karį....
Turėdavo pakakti!...
Tą sakau tik tam, kad įsivaizduotumėt bendrą tuometį mentalitetą, lėmusį kai kuriuos sprendimus. Negalima daryti išvadų be konteksto. 8)
Taip pat minimas ir spartiečių pankrationas. Jie, nors ir nedalyvaudavo Olimpiadose, turėjo savo vietinės kovos be taisyklių rungtynes.
Na, čia ne visai taip. Jei pasiremti aukščiau minėtu Saxum iškastu pankrationo tyrėju, tai spartiečiai nedalyvavo iš esmės tik pankrationo varžybose. Ir jų vadai pelnytai laikė vėlesnį pankrationą NEEFEKTINGU pėstininkų parengime. Nes pėstininkas turi likti ant kojų, o ne ant žemės voliotis su priešu - kur juos abu tiesiog sutryps.
Tai, ką jie naudojo parengime, labai primena dabartines artimos kovos metodikas - patys suprantat, kad su jomis į UFC gardą nelipsi.
O visus fizinius pratimus ir rungtis, kurias naudojo graikai, spartiečiai lygiai taip pat taikė ir savo jaunuolių fiziniame auklėjime. Ir dar efektyviau. Nes spartietis - ir vienas kovos lauke karys buvo...
Dar pridursiu, kad Arvanitis mano, jog Graikija yra ne tik kovinių sportų, bet ir kovos menų gimtinė.
Tai jau taip - ką čia tiems azijatams lygintis su tuo!...
Marketingas visa tai. Čia kaip su ta DarkSide teorija, kaip atsirado kovos menai, jei kas pamena. Iš esmės, tiek Arvaničio, tiek DarkSide teorijoms visada trūksta vieno dalyko: tuomet nebuvo tokio intensyvau interrasinio ir tarptautinio bendravimo. Roma juk irgi buvo “viso žinomo pasaulio“ imperija. Kaip ir Kinija savo ruožtu. Kaip ir Indija, kur gimė Buddha. Tik kad tie pasauliai “kas sau“ buvo. Dar 19a. pabaigoje Europoje galiojo “30 mylių žmogaus sindromas“ - kada MASIŠKAI žmogus asmeniškai pažino jį supantį pasaulį tik 30 mylių spinduliu: kaimas, laukai, bažnyčia, gretimas kaimas, kur einama mergų parsivesti arba pasimušti - ir gal dar koks artimesnis miestas... Viskas.
Beje, kai pažiūri kartais išprusimą JAV ir jų pasaulio suvokimą, tai nepanašu, kad tas 30 mylių sindromas būtų išgyvendintas. Ką, beje, įrodo ir visi Juro “klausimėliai“ gatvėje mūsų Lietuvos provincijoje.
Kinijoje, tarkime, net 4 pagrindiniai dialektai išlikę dėl to sindromo. Jie net savo ušu mokyklų per savo šalį plačiai ligi šiol neišsiplatino, tai ką jau čia apie teorijas, kaip Makedoniečio kariai Okinavos valstiečiams įtaką darė...
Daugiau informacijos apie pankrationą siūloma paieškoti:
Jūs neturite teisės matyti nuorodas.
Registruotis arba Prisijungti
Jūs neturite teisės matyti nuorodas.
Registruotis arba Prisijungti
Saxum, įmesk savo nuorodą į tą straipsnį.
