VIII etapas "Isterija. Skaudūs nusivylimai. Naminė suteikia sparnus".
Vienas vienintelis diedukas alkašėlis, atvykęs su tralu, supsichavo jau ant kalniuko, skambino mano vyrui ir kvykė, kad jis niekur nevažiuos, kad čia siaubas ir t. t. Paskui vistik atvyko švysčiodamas žibintuvėliu, švietė į ratus, isterikavo, niekaip nesuvokdamas, kodėl nėra griovio, į kurį mes nulėkusios, ir autostrados, ir pareiškė:
- Nieko negaliu padaryti, važiuoju namo.
Matyt, tada mūsų rožos aiškiai pasakė, ką mes su juo padarysim. Rasai prieš akis lėkė vaizdai, kaip ji apipila senuką turimu benzinu, padega ir susmaigsto iešmais, aš apgalvojau visą galimą psichologinį terorą, kuris išsiliejo piktu posakiu, jog tegu čiuožia į kaimą ir atsiveža kastuvą, kurio jis, dideliam Rasos siaubui ir įtūžiui, aišku, neturėjo. Diedukas dar baisiau supsichavo, buvo penkta valanda ryto, ir kastuvą atvežti labai griežtai atsisakė, be to, įrodinėjo, kad nieku gyvu nuo to kalno neišvažiuosim.
Maždaug nudavėm, kad jam jau laikas užsičiaupt ir stumt automobilį. Šiaip ne taip stumtelėjom iš mirtinos vietos, bet Rasos "uodega" mikliai pasisuko į priešingą pusę ir įlėkė į kitoj pusėj esančią pusnį. Iš ten kapstėm , o ant veidų buvo užrašyta
. Plius diedukas koja kapstė sniegą tiesiai man į veidą, kol atkasinėjau ratą rankomis, ir dar piktinosi, kad nesitraukiu.
Paskui diedukas aiškino, kad net jei ir nuvažiuosim atbuli nuo kalno, tai nieku gyvu apačioj neapsisuksim, o jau tuolab neužvažiuosim ant kalno, kadangi man tuo metu jau buvo įtūžio stadija, karksėjau jam, kad apsisuksim stovyklavietėj, nes ten mažiau sniego, į ką jis kažką piktai burčijo, ir kad užstumsim
ant to kalno tą mašiną.
Na, jis galų gale išlupo Rasą iš automobilio ir bent jau padavė atbulom, o mes jį stumdėm. Pavažiavęs iki kalno vidurio, toliau putojosi, kad čia viskas negerai, o mes džiūgavom, kad nuvažiavo net kokius 60 metrų arčiau laisvės.
Tada diedukas svajingai pasakė, kad važiuodamas čia prie medžio matė šnapso butelį, Rasa nuvylė, kad jis greičiausiai buvo tuščias, o aš migom pradžiuginau, kad vat naminuke, šaunios kokybės, tai mes jam būtinai atsilyginsim
Va čia ir prasidėjo šou. Diedukas staigiai persigalvojo, ėmė mano šūkį, kurį aš jam kaliau dar ant kalno - kad nieko nėra neįmanoma, - užsirišo simboliškai jį ant kaktos ir staigiai puolė nuo kalno žemyn su žiebtuvėliu, mes tiesą sakant pamąstėm, ar tik nesprunka, šūkčiodamas, kad jis tik patrauks tralą nuo kelio (nors iki tol apsisukimas, patraukimas ir kitos machinacijos buvo neįgyvendinama). Lėkdamas galopu kilometrą nuskuodė per minimalų laiką, išarė vagas, apsuko ir patraukė tralą, mums iš apačios atrodė, kad gal jis nuvažiuoja, paskui galopu grįžo žemyn, susirado stovyklavietę, pareiškė, kad ten galima apsisukti, nors kai iki tol jam tai sakiau, putojosi ir klykė, kad sniego iki šlaunų, kad prasmegsim ir bus dar blogiau, mikliai kojom nuspardė sniegą, mikliai nuvažiavo iki tos vietos, mikliai įsuko, antrą syk įsukinėdamas įklimpo "iki šlaunų", mes išstūmėm, ir tada prasidėjo sizifo atakos.
Kalnas. Drrrrvžžžžyyyyyyyyyyyyk užvažiavo iki ketvirtadalio. Pavažiavo atgal, dar atgal, dar atgal, teisingai, geriau įsibėgėjo, ir Rasai besitvarstant už širdies dėl pjaunamo variklio drrrvžžžžyyyyyyk (o man užsimerkus ir meldžiantis) užvažiavo iki trečdalio kalno. Dar drrrrvžžžžyyyyyk ir užvažiavo iki dviejų trečdalių kalno, ten jį sumėtė ir diedukas garsiai pasakė b...t. Bet naminukės sparnai jį nešė nešė, ir jis dar per penkis kartus drrrrrvžžžžžžžžžžyyyyyyyyyyyyyyyyk užvažiavo ant kalno.
O ten, kai atskubėjom, jau matėsi ką tik šviežiai kelininkų nuvalytas kelias, tiesiog autostrada, zombių kaimelis pasirodė esąs panosėj, ir laimė, kad ten nėjome, nes ...
