Pacanai. Mano karta tik Bartuko ir Naftos bijojo 
Vat iš dyko buvimo pasidalinsiu prisiminimais - tais gražiais laikais Lietuvoje (kaip neįtikėtinai dabar skambėtų) klausdavo ne kokį stilių sportuoji o pas ką lankai, stilius buvo kaip ir vienas- karate. Kad tų karate stilių daugybė sužinojome tik atslinkus kapitalizmui. Papulti į salę galėjai tik rekomenduotas gerų pažystamų o vienam žmogui per treniruotę tekdavo maždaug du kvadratiniai metrai ploto, bet viską atpirgdavo entuziazmas ir jausmas kad tu vos ne visuomenės elitas, tipo karatistas. Šiaip visus klubus kuravo komjaunimo komitetas, bent Kaune tai partiniai veikėjai tapdavo klubų garbės pirmininkais ir t.t. Ir bent jau Kaune vyko garbingas karas tarp klubų - per treniruotes Navickas sakydavo- negalima naudoti karate gatvėje, net pasirašydavom kažkokius pareiškimus, bet slabotkėj savos taisyklės ir nesusimušti nuėjus į restoraną kaip ir blogo išsiauklėjimo ženklas. Taigi pradžioj treniruotės gavę priklausančių moralų vėliau lyg tarp kitko buvome informuojami kad prie Vileikos mūsų chebra pridubasino Bartkevičiaus auklėtinius(nenoriu pasakyti kad gerb. Kazimiero kovotojai buvo silpnesni, tiesiog jie daugiau šlifavo techniką ir parodomąsias kovas o mes daužėm snukius vieni kitiems) Gal dabar manę užkabino būtent Kočergino sistema, nes tais laukiniais laikais mes darėme labai panašius dalykus, dirbom iki nukritimo ir eidami namo drębančiom iš nuovargio kojytėm jautėmės labai laimingi.
P.S Beje kaip tie interviu, ar nėra ką klausinėt ar nėra klausinėjančių?
