Aš jau pats istorija 
, tokia nežymi 
Buvo laikai Lietuvoje, kai niekas nesiskirstė į Shotokanus, Taekvandistus, Taicus ir tt. Visi rinko iš skurdžių nuotrupu, bile būtų efektyvu. Viskas ėjo natūraliu atrankos būdu, jei vienam sekdavosi vienokia technika geriau, tai tas ją ir "prichvatizuodavo", jei ko neįveikdavo ar nesuprasdavo - numesdavo, jei buvo noro ar galimybių, išplėsdavo arsenalą. Niekas nesigilino į technikos kilmę. Gilinosi į jos efektyvumą. Tokie dalykai, kaip Soto uke panaudojimas blokui ar laužymui, metimo įsukimas su kimono ar be jo, ir be straipsnių "apie Bunkai interpretacijas 
" buvo natūrali mintis. O pagrindinė tų laikų nuostata, kad kuo sudėtingesnė technika (taktika), tuo ji sunkiau panaudojima realiose situacijose.
Po to kai vartai atsidarė ir į Lietuvą pradėjo plūsti visokio rango ekspertai, visi sužinojo, kad yra tokie tipo "pamestinukai", kad technikos (nors ir efektingos) "negrynaveislės", "netechniškos" ir jokiems diržams netinka. O dar vėliau sertifikatas patapo svarbesniu už realybę "nesvarbu, kad duotum man į snukį, čia vat parašyta, kad aš kiets, o tu nieks 
". Ir prasidėjo kova užsienietiškais sertifikatais, nes vat muštis Zaratustra neleidžia. 
O tuo metu Japonijos laikraščiai rašė apie sensaciją - lietuvį Klapatauską ir kitą lietuvį - sensaciją, kuris per metus sugebėjo nuo balto diržo išlaikyti juodą Uchi ryu diržą. Pasirodo "po liubomu" lietuviai jau tada kieti buvo.
Ten rašiau "buvo laikai Lietuvoje", žmonės visur daugiau panašūs, negu skirtingi. Japonijoje irgi buvo laikai. Tik japonai labiau konservatyvūs ir inertiški, todėl visas naujoves priimdavo sunkiai. Naujovė turėdavo išsikovoti vietą po saule. Nu bet jei išsikovodavo 
Ką norėjau parašyti? Kad visi tie japoniški-kinietiški technikų, stilių mokyklų ar filosofijų pavadinimai nieko nesako, o tik trukdo, jei realiai nėra 
ar 
.
sorry, jei neaiškiai išsireiškiau, labai skubėjau...........
Žinai plikas bernioke - nusipelnei mano pliuso. Dar niekam nesu davęs (atrodo) tokio riebaus pliuso, kaip tau. Būtum šalia - įspirčiau iš džiaugsmo.
Va šita pilosopija man ant tiek priimtina, kad net Akira nesudrausmins su savo komentarais.
