Kame pralaimėjimo priežastys? Psichologija, ar tiesiog priešininkė geresnė buvo? Nagi papasakok, kaip ten viskas buvo.
Priešininkė nei stipresnė, nei geresnė buvo. Čia mano galvelė mane pavedė. Psichologija.
O buvo taip:
prieš metus laiko, man panašiai buvo. tik aš užėmiau antrą vietą, kitoj svorio kategorijoj, bet manęs nepaėmė į Lietuvos rinktinę. Nusiminiau, bet labai užsispyriau treniruotis daug daugiau ir pasiekt savo. :karate: Kaip tik tuo metu buvau perėjus į naują klubą, pas dabartinį labai gerą trenerį. Labai atsidavęs dėl savo mokinių žmogus :bunch: . Na ir ką, pradėjau aš pavasario gale treniruotes labai intesyvias. Visa vasara buvo paukota sportu. Tai krosai, tai kojų ir jėgos ištvermės stiprinimas ant laiptukų. Išsilaikiau diržus. Labai patobulėjo kovinė technika, pasikeitė mano pačios kovojimo stilius :boxing: . Rudenį vyko Lietuvos taurės varžybos, kur nedalyvavo rinktinės nariai. Ten užėmiau 1-ą vietą. Sako treneris yra šansų važiuot į Europos čempionatą.
Aš dar labiau treniravausi. Paskutinius mėnesius darydavau net po dvi treniruotes per dieną. Labai daug ką paaukojau: mokslu, šeimą, draugus. Gavos taip, kad be savo tikslo, aplink nieko nebemačiau. Ir tiesiog neįsivaizdavau savęs, kad galėčiau tam čempionate pralaimėt. Visi pradėjo iš manęs daug tikėtis, tikėtis gero rezultato. Tikėjosi treneris, šeima, draugai, visi. Nu ir ką, norėjau įrodyt sau, treneriui, ktiems, kad aš verta važiuot į Europą. :punch1: Buvau jau nusiteikus taip, kad viskas bus gerai. Bet atėjus varžybų dienai, tiksliau keliom valandom prieš mano kovas, apsivertė smegenėlės mano :shock: . Labai sunku buvo nusiramint, bet stengiausi. Tikinau save, kad niekas už mane daugiau nesitreniravo, todėl negaliu pralaimėt :twisted: . kai pamačiau iškabintus lapus su priešininkėmis, baisiausia viena pasirodė. Bet, galvoju, nieko, kaip nors ją įveiksiu[juk per treniruotes kovodavau su Europos čempionais] . Pirmą kovą laimėjau nesunkiai, mačiau, kad priešininkė šiek tiek išsigandus buvo. Galiausiai antra kova laukė su ta "baisiąja" priešininke. Stovėjau ant tatamio prieš kovą, treneris kažką vis šnekėjo, man viskas pro ausis praėjo. Išėjau kovot ir pradėjau nesamones daryt
. visiškai ne tą, ką reikia. pasimečiau. Pradėjo ji malt rankom, o aš stoviu ir galvoju, ką čia daryt
. kažką padariau. Buvo pratęsimas. Treneris liepė kojas greičiau kelt[bet jos nuo žemės net nepakilo, tokia pavargus jaučiaus], priešininkė irgi pavargus buvo. Susinervinau
ir pradėjau malt nesamones..aj, net nebeatsimenu, ką dariau. Bet po pratęsimo 3:2 laimėjo ji. :? Tuo metu turbūt patį šlykščiausią jausmą patyriau. Atrodė, kad viskas veltui nuėjo, kad Daniją[Europos čemionatą] matysiu, kaip savo ausis.. :ashmed: nervinaus baisiai ir pykau ant savęs, treneris irgi nepatenkintas buvo. O kovoj dėl trečios vietos, tai iš vis nebuvo ką veikt. Greit praėjo kova, "padariau" tašką. laimėjau lengvai.. bet kas iš to..
Nieko, dabar nebenusimenu. Tiesiog supratau, kad reik mokėt pralaimėt, nesureikšmint visko ir neapleist kitų dalykų. :book: Labai gerą pamoką gavau savo sielai. :nono:
taip jau reikėjo. Juk dar laukia suaugusieji..o ten parodysiu.. 8)
tai va toks mano pasakojimas, tokia dar viena patirtis. :|
