1. Jei kalbant apie informaciją...... Kovos menuose perdidelis neįsisavintos informacijos kiekis yra minusas, nes smegenys kovos metu turi perdaug apdirbti informacijos. Svarbiausia įgudžiai, pasiekiami per ilgą darbą, prakaitą (kai malonumo mažai lieka) ir savikontrolė, įgaunama per kraują, nuovargį ir (kai turi nugalėti save). Taip, kad žaidimas užima mažąją dalį.
4. Pasakyk tai Sokolui (Chimikui)... kuris yra absoliutus Combat sambo ir BJJ čempionas. Todėl tavo teiginys išlieka nepagrįstas ir neturintis jokios argumento vertės. 
Įsiterpsiu.
Dziudoka, nejaugi manot, kad visa, ką prirašėt prie 1 punkto nebūdinga Capoeirai? Mano subjektyvia nuomone tai būdinga ir daug daugiau. Kraujo pati nemačiau, taigi gal jo ir nebūna Lietuvos grupėse.
Ten nėra lengva. Nėra taip, kad ateini, pamakaluoji kojom, pasilankstai, ir viskas. Kiek mačiau ir girdėjau, ir krūvis fizinis didelis, ir technika atidirbinėjama, ir akrobatika, ir tai jungiama kovoje arba žaidime.
Ir labai pritariu tiem, kas sako, kad nuo pačio žmogaus priklauso, kas jam yra ir kuo jam taps capoeira, kova, žaidimu ar dar kažkuo, pagaliau net nesąmone.
O pirmąkart pamačius capoeiros parodomąją buvau sužavėta. Ir dabar dar labai žavi tiek gražus estetinis vaizdas, kai jie kovoja, tiek išlavintas vienas kito jutimas rodoj, nes jei nejausi, jei neišsilenksi nuo smūgio, tai gausi, o vėl kaip kažkas rašė, smūgis yra smūgis, ir jis gana dažnai yra atidirbtas, tad jį prasileidus skauda.
O dėl žaidimo... Aš irgi ne kartą girdėjau iš dėstytojų ir skaičiau, kiek daug žaidimas padeda mokymuisi ir lavinimuisi, ne tik vaikų. Ir vėl gi mano nuomone, maždaug tą patį galima bandyti mokytis žaidimo forma, galima tiesiog atidirbinėti techniką be žaidimo. Gal čia ne visiems kovos menams ar sportui, bet manau galioja tas capoeirai. Kad būtų ne tik capoeirai, pateiksiu savo pavyzdžių iš dziudo.
Tarkim pas mus partery žmogus ginasi gulėdamas ant pilvo ar ant kelių, jį reik atverst ant nugaros, išlaikyt vietoj arba smaugt, laužt, bet papastai svarbu pirma ant nugaros atverst. Mes tą darom kovodami partery. Maždaug tą patį galim padaryt žaidimo forma. Trenerė ne taip seniai davė ir mažiukams, ir dideliems žaidimą, kurį pavadino "sliekai".
Dalis žmonių, gulėdami ant pilvo, šliaužia į kitą salės pusę kuo greičiau, likę gi išsirenka po vieną auką iš šliaužiančių ir taiko techniką, bandydami atversti ant nugaros tą, kuris šliaužia ant pilvo. Ne, tai ne kova, bet irgi technikos pritaikymas, be to kai priešininkas priešinasi. Bet sakyčiau prisideda daugiau motyvacijos, azarto, entuziazmo, malonumo, to daugiau negu būtų jei šiaip kovojant.
Kitas pavyzdys - kova stovėsenoj maždaug pusę jėgos - randori vadinas. Man daug lengviau ir aš matau, kad naudingiau, kai į tai žiūriu ne kaip į kovą, o kaip labiau į žaidimą, į eksperimentavimą, tada man pačiai emociškai lengviau, nes šiek tiek dingsta tie įsitikinimai, kad aš gi negaliu nukrist (o kai negaliu leist sau nukrist reiškia, kad negaliu leist sau suklyst, taigi labai apriboju savo techniką, nes darau tik tai, kokios technikos veiksmingumu esu užtikrinta). Kai sakau sau, kad gal tai nėra taip rimta,kad aš galiu bandyt, galiu suklyst, galiu nukrist, kai labiau laikau tai bandymu, žaidimu, tobulėjimu, tada man rodos aš dažniau krentu, bet ir labiau einu į priekį, nes daugiau ir įvairesnių dalykų bandau, rizikuoju.
Na, tokie mano pamąstymai šia tema.
