Pirmiausia domina kada pagal jus turi būti tas momentas, kada aikidoka nusprendžia imtis aktyvių veiksmų prieš oponentą? Kada pilnai aišku, kad link aikidokos eina pvz. smūgis ar anksčiau- kai smūgis tik gali kilti?
Jei
jau tikrai prieš tave stovi neprietelius, tai būtų nerimta leisti jam tinkamai pasiruošti atakai.
I-as variantas.
Aikido, kaip ir dziudo yra sintezuoti iš džiudžitsu. Nors tais laikais džiudžitsu mokyklų buvo labai didelis skaičius ir jų arsenalas kartais kardinaliai skyrėsi, tiek dziudo, tiek aikido yra skirti kovai prieš judantį priešininką (kaip žinia, agresorius yra aktyvus taigi judantis). Jei priešininkas nejuda - prioritetinė užduotis jį išjudinti (tskant,
pirmieji aktyvūs veiksmai).
Visiems bendri išjudinimo principai:
1. Inicijuoti (išprovokuoti) priešininko ataką.
2. Atakuoti priešininką priverčiant jį reaguoti.
Viskas po to turėtų būti kiekvienos mokyklos "diela techniki". Aikidistų problema ta, kad skirdami labai daug dėmesio į "diela techniki", jie labai mažai skiria paruošiamajam etapui, todėl visada susiduria su neįprasta priešininkų reakcija, kuri beje iš esmės pasikeitė nuo Uešibos laikų.
Dziudo atveju, sportininkai šią problemą išsprendžia papildoma fizūcha.
II-as variantas.
Jei tenka susidurti su aktyvia priešininko ataka, reaguoti turi kūnas, o ne sąmonė, tsakant "kūno kalba", kuri vėl gi pasiekiama tik ilgą darbą suformuojant įgudžius. Klausimas. Į ką gali reaguoti kūnas, jei visą laiką dirbama prieš pseudo ataką, o realią ataką suvokia, tik gavęs į tuštymus.
Išvada - yra tik vienas sportas, kuris sėkmingai sprendžia aukščiau išdėstytus uždavinius - BOKSAS (kad ir kaip jo nemėgčiau).
Aina sau, kol rašiau atsakymą.... jau 17 postų.