visi saviginos kursai logiski ir turi stipria teorine dali... Tik problema tame, kad kad ta teorija dazniausiai nepasiteisina praktikoj... O nepasiteisina del elementarios paprastos priezasties visi "saviginos" stiliai remes "zinojimu", ty zmogus zino kaip elgtis vienoj ar kitoj situatsijoj, zino kuno mechanika, kaip ir kur reikia smugiuot, ar kaip lauzt. Ir visos zinios yra ok, bet kiekvienas sportininkas pasakys, kad praktikoj zinios yra nieko vertos jei nera idirbio... Tiek techniku prasme tiek psichologine. Mano galva kurkas didesnis psichologinis grudinimas yra zmogui isejus i ringa, kur nors ir apribotam taisykliu, bet zmogus realiai zino, kad gali gaut i galva ir ne tik, gali gaut rimta trauma but suzalotas, viskas imanoma, nei imituojant "gatves situacija" kur realiai kaip dazniausiai buna jokios traumos ir negali but nes atidirbinejamas, is anksto zinomas scenarijus, zmogus niekuo nerizikuoja, arba kai zmogus apvelkamas nuo galvos iki koju "pagalvemis" ir paleidziamas mustis "pilnu kontaktu", kokia is to psichologine nauda? Kas is to, kad gali must kur nori ir kaip nori jei zinai, kad nesvarbu ka tu darysi vistiek liksi sveikas ?
Todel as laikaus nuomones, kad saviginos kursai ar treneruotes dazniausiai neismoko saviginos, nes neuztenka zinot reik turet praktikos, kad pavojaus akivaizdoj nepanikuotum ir elgtums pagal zinias.
Jei jau mokytis saviginos tai logiskiausiai butu eit i gatve pasimust, taip po keliu kartu ligoninej, taptum geru saviginos specialistu, o visa kita lyrika, juk kaip ruosia kareivius, pripudrina teorijos, pastato fizuxa ir leidzia po kulkom, kas islieka gyvas igija toki psichologini pasiruosima, kad jokia gatve jam nebaisi
