Daugiausei gazdina abejingumas ir ramybe.
Taip, jei tai pirma stadija.
Sakyč, daugiausia gąsdina doro, gero žmogučio pasikeitimas, kai iš pradžių jis žvelgia tokiom gerom dorom ramiom abejingom akutėm, ir staiga jose užverda pragaro liepsnos...
Beje, visokie smulkūs piktybiniai elementai kaip sykis stipraus žvilgsnio neturi - akutės jiems nuolat laksto.
Taip kad vienas kelias į mirtiną žvilgsnį - siekis būti geru žmogum

Ir nejuokauju. Geru, bet ne silpnu ir ne kvailu - tiesa, apsimesti tokiu visad verta

Kad kaita būtų ryškesnė ir žvilgsnis to pasekoj baisesnis.
Jei kalbėsim apie stiprų žvilgsnį, tai pritariu Smaugliui besąlygiškai, o mirtinas - tai šiek tiek kita sritis, kartais pagalvoju, kad su juo gal ir gimti reikia, tik paskui arba išlavini, arba ne.