Ilgai galvojau kuo čia aš tiek laiko užsiimu
Gal kovos menu?
Visi bando stumti mane į kažkokius stilius, užrišti spalvotą diržą ir t.t. Kitaip esu netikras, neteisingas, nelegalas ir netgi ne kovotojas.
O man tiesiog patinka užlaužti ranką! Apie smaugimus jau nekalbu...
Manau, kad toks reiškinys nėra išskirtinis, būdingas tik kovos menams. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, muzikoje tas pats. Groji tai, kas pačiam patinka, ieškai garsų sąskambių, dėlioji akcentus... Galiausiai ateini pakoncertuoti, tavęs paklausia: "O tamsta kokiam stiliuj atstovaujate?" ir atsakymu "Savo!" nepasitenkina
Manau taip yra todėl, kad žmogus gali aprėpti tik ribotą dalį informacijos. Jei bandytų suvokti viską - paklystų informacijos lobiuose, o gal net ir iš proto išeitų, jei kreiptų dėmesį į kiekvieną mažmožį. Užtai, kaip taisyklė, jis žūtbūt nori ant VISKO suklijuoti etiketes su pavadinimais, sudėlioti VISKĄ į lentynas pagal abėcėlę... Tada jis jaučiasi tam tikra prasme saugus: ten boksas, čia dziudo, šičia karate... Ir jam iškart viskas aišku! (bent jau jis taip mano...)
Paradoksas - žymesni atlikėjai irgi atstovauja tam tikram kritikų įvardintam stiliui, kurį ... atstovauja jie vieni. Nors be tokio atlikėjo stiliaus išvis nebūtų, jie, matai, vis vien atstovauja, nes stilius, žanras, etc. yra IŠ PRINCIPO aukščiau... O vėliau po to stiliaus stogu prisiglaudžia savo veido neturinčios mėgdžiotojų grupės...
Esmė ta, kad joks žanro pavadinimas negali lygintis su garsais, kuriuos girdi klausytojas. Lygiai taip pat joks pavadinimas negali lygintis su PATYRIMU, kurį gauna mokinys treniruotėje ar priešininkas kovoje, kai jį kas nors toks užlaužia ar užsmaugia
Ar iš tiesų verta tą SAVO ilgametę patirtį įsprausti į kažkokios rėmus? Ar neužtenka tiesiog žmogaus vardo, ar, galų gale, mokyklos pavadinimo?
Jei kažkam neužtenka, tai čia ne Jūsų trūkumas, o ribotumas to, kuriam neužtenka. IMHO