Pratęsimas iš Egzaminų temos, atsakymas į Sakalo įsižeidimą bokso klausimu
Paklodė:Vertimas iš Wikipedia angliško straipsnio:
Boksas (Kartai žinomas, kaip vakarų boksas arba “pugilism”) yra kovinis sportas, kur 2 dalyviai, iš principo panašaus svorio, kovoja kumščiais... Nors kovojimas kumščiais žmogui yra iš principo natūralus, pirmų varžybų įrodymai randami jau senovės Šumerų, Egiptiečių ir Mino (Kretos) civilizacijų iškasenose. Senovės graikai pirmieji palieka istorinių įrašų, kad boxas yra formalus sportas, jie nustatė taisykles ir arenose vykdavo profesionalų kovos. Bokso, kaip olimpinio sporto gimimas buvo 688 prieš kirstų. Modernusis boksas išsivystė Europoje, pagrinde Didžiojoje Britanijoje.
Palyginimui vertimas iš Wikipedia apie kovos menus:
Kovos menai yra kodifikuotų praktikų ir tradicijų sistemos kurių treniruojamasi kovai. Nepriklausomai dėl kokių priežasčių trenirajamasi kovos menų, visų jų tikslas yra vienas: fiziškai nugalėti kitus asmenis ir apsiginti pačiam nuo fizinės grėsmės. Be to kai kurie kovos menai yra stipriai susiję su tikėjimais tokiais kaip Iduizmas, Budizmas, Daoizmas, Kinfucianizmas, Šintoizmas, o kiti tu ri sabvo karbės kodą. Dauguma kovos menų taip pat praktikuojami kaip varžybiniai, tai yra koviniai sportai, tačiau gali turėti ir šokio formą.
Taigi vertimų apibendrinimui – dziudo kovinis sportas yra tik kovos meno dalis, (nors Lietuvoje kultivuojamas tik kovinis sportas), Boksas yra tik kovinis sportas, nes jo ištakos yra sporto varžybos, ir jis kaip kovos menas priešų įveikimui niekad nebuvo kultivuojamas.
Dabar sau leisiu truputį pakilti virš žemės, ir išversiu Masaaki Hatsumi knygos “Uanrmed fighting techniques of the samurai” ištrauką, (daug apie tai yra “5 žiedų knygoje”,”Hagakurėje” bet jos jau yra lietuviškai ir visi norintys gali paskaityti), taigi:
“Takamatsu Sensėjus man dažnai sakydavo, kad “Abu - Toda Sensei ir Ishitani Sensei man sakė, jog yra žinių perdavimo mokiniams taisyklės. Viena šių taisyklių – nėra nieko doro iš užrašų perdavimo (densho). Taip yra todėl, kad tiesos gylis kovos menuose yra begalinis, taigi kiekvienas skaitantis, kažką užrašytą ant densho ar kitus dalykus parašytus apie Budo, tiesiog studijuoja žodžius. (hisshi), negyvus žodžius(hisshi), Galima sakyti, jie užstringa eilėraščio eilutėje, ir greičiausiai pamiršta ryžtingumo ir beprotybės reikšmes ir neįvaldo Bufu. Kovos menas yra apie nepasidavimą, ir čia glūdi paslaptis. Karo kelias yra išgyvenimas. Ėjimas kovos meno keliu reikalauja kario širdies ramybės. Nes kai protas, kūnas ir įgudžiai yra kaip vienas (shin-gintai-icchi), nebent tuo pačiu metu esi pasiruošęs pasiaukoti (sutemi), tau nepavyks. Net kasdieniame gyvenime, kovos meninko širdies ramybė yra būtina…”
Dar vienas sakinys: “Budo įgyja pavidalą, tik didžiulio kilnumo pasaulyje”.
Taigi pabaigai norėčiau parašyti, kad kovinis sportas, nėra įžeidimas, tai tik pavadinimas. Lygiai kaip Kovos menas nėra išaukštinimas. Kovinis sportas yra viena kovinio meno dalis, kuri nebūtinai yra visuose koviniuose menuose. Pagrindinis kovos menos tikslas pasak protingų japonų senukų, kaip bebūtų keista, yra taikos išlaikymas. Ir tai nėra tik Morihei Ueashibos Žodžiai. Tą patį sakė ir Sokaku Takeda, ir Masaaki Hatsumi ir daugelis kitų. Gal, kad būtų paprasčiau suvokti – nenoras kovoti negarantuoja, kad išvengsi kovos (Kaip Majai ir Atstekai žuvo nuo Europiečių rankų). Kovotojas, nenori kovoti, kad nereiktų nužudyti priešininko.