Nera jegu

[Steve]

nu tai viskas turi but, pradejai koja uzbaigei rankomir t.t. nu ilgai cia galima diskutuot nzn as tiksliai jusu specifikos sparingo, nes kur tu imetei video kazkokiu jusu varzybu tai man labai keistai atrodo kai vienas atsitraukineja, o kitas visiskai rankas nuleides jy vejasi. pas mus muay thai uz toki dalyka atsispaudimus 2 dienas pumpuociau

Tai čia yra todėl nes, nesimokino su rankom jie, mes mokinamės, todėl ir mūsų rankos veikia.  Ir naudojam mes jas, bet tai kad jei aš per rankos atstuma ateisiu iki jo, tai amen, nes rankų blokuot nemoku.. 

[Dojo]

Paskutiniai postai nebeatspindi temos, nukrypot i sparingo mandrybes ir analizavima.  Pasieskokit kur galetumet apie tai padiskutuot. Aciu uz supratinguma

[Išpera]

Idomiau butu tema vystyti ta linkme, kai eini i paskaitas, poto i darba 5 dienas per savaite, grizti namo 7-8h alkanas ir nusikales, kaip tada rasti motyvacijos begti per puse miesto i treniruote, ne alaus is saldytuvo istraukti ir issidrebti ant sofos. Arba, jei treniruote penktadienio vakare, po visos savaites labiau noreti eiti i sale, nei su draugais susitikti, kuriu ir taip nemates visa menesi.
Mane asmeniskai labiausiai motyvuoja du dalykai:
1. Kad tai darai del saves, tai yra tavo malonumas ir su savimi praleistas laikas, ir nera pareiga.
2. Stirpeji. Ir fiziskai ir psichologiskai. Tobulejimas vardan saves. Galimybe perzengti savo suvokiamas psichologines ir fizines ribas.

[laiteriz]

Idomiau butu tema vystyti ta linkme, kai eini i paskaitas, poto i darba 5 dienas per savaite, grizti namo 7-8h alkanas ir nusikales, kaip tada rasti motyvacijos begti per puse miesto i treniruote, ne alaus is saldytuvo istraukti ir issidrebti ant sofos. Arba, jei treniruote penktadienio vakare, po visos savaites labiau noreti eiti i sale, nei su draugais susitikti, kuriu ir taip nemates visa menesi.

Einu į paskaitas, kurias ir klausau, ir dėstau. Dirbu 5 dienas per savaite. Treniruojuos irgi 4-5 dienas per savaitę. Ir būtent penktadienį skirtingai nei kitomis dienomis važiuoju vakare į treniruotę per pusę miesto...

Jei apskritai, tai motyvacijos treniruotis man ieškoti nereikia, nes nors ir uždirbu sau duoną iš kitos veiklos, kovos meną laikau pagrindiniu savo užsiėmimu gyvenime. Viskas paprasta - arba nori, arba ne. Jei nori - surasi ir laiko, ir jėgų. Jei nenori, tai pati idėja ieškoti motyvacijos man atrodo absurdiška. Jei iš tiesų nenori treniruotis, tai nebus ir noro tapti motyvuotu treniruotis; jei iš tiesų nori tokiu tapti, dėl tos pačios priežasties JAU norėsi treniruotis... O dabar išeina "noriu, bet nenoriu"... Gal tiesiog reikėtų imti, ir apsispręsti?

Aišku, kaip ir daugumai čia esančių, atėjus laikui vykti į treniruotę su manimi būna visko - ir "tingiu", ir "atsibodo", ir t.t. ir pan. Galiu pasakyti štai ką: pasiryžęs ir nuvykęs dar nei karto nesigailėjau, ir kai užplūsta abejonės, kas kartą tai prisimenu

Dar žinau tai, kad nemėgstu nuolaidžiauti sau ir taikstytis su savo silpnybėmis, kurios trukdo tam, ko iš tiesų noriu ir ko siekiu gyvenime. Stengiuosi gyventi taip, tarsi gyvenčiau paskutinę savo gyvenimo dieną. Todėl arba treniruojuosi, arba nesitreniruoju. Būtų nelogiška, jei ilsėdamasis namie graužčiausi, kad nenuėjau, arba gailėčiausi nuėjęs, tokiu būdu gaišdamas ir savo, ir kitų laiką

Pasakiau, kad treniruojuosi, ir stengiuos laikytis žodžio, duoto SAU. Dėl to, kad nenueisiu, pragulėsiu, pratinginiausiu, ant žemės dangus nenukris. Išskyrus mane, gal ir išvis niekas to nepastebės. Tačiau būtent MAN reikės pateikti ataskaita SAU už tai, ką šiandien nuveikiau ir kiek geresnis tapau

Atsakomybė prieš trenerį, prieš klubą, prieš draugus už praleidimą yra smulkmena, palyginus su atsakomybe prieš SAVE už veltui praleistą laiką, beprasmiškai praėjusią dieną ir iš rankų slystantį gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų - pats savo likimo kalvis

Tai ko iš tiesų nori, nemotyvuotas skaitytojau? Jei nori, tai vietoje to, kad ieškotum savo motyvacijos lovoje, eik į treniruotę, ir ieškok motyvacijos tenai

Tikiuosi kam nors šis tekstas pravers...

P.S. Lovoje lengviau rasti kitus dalykus, negu motyvaciją iš jos pakilti 

[Vilkatas]

+1 gerai pasakyta. nei pridesi, nei atimsi

Einu į paskaitas, kurias ir klausau, ir dėstau. Dirbu 5 dienas per savaite. Treniruojuos irgi 4-5 dienas per savaitę. Ir būtent penktadienį skirtingai nei kitomis dienomis važiuoju vakare į treniruotę per pusę miesto...

Jei apskritai, tai motyvacijos treniruotis man ieškoti nereikia, nes nors ir uždirbu sau duoną iš kitos veiklos, kovos meną laikau pagrindiniu savo užsiėmimu gyvenime. Viskas paprasta - arba nori, arba ne. Jei nori - surasi ir laiko, ir jėgų. Jei nenori, tai pati idėja ieškoti motyvacijos man atrodo absurdiška. Jei iš tiesų nenori treniruotis, tai nebus ir noro tapti motyvuotu treniruotis; jei iš tiesų nori tokiu tapti, dėl tos pačios priežasties JAU norėsi treniruotis... O dabar išeina "noriu, bet nenoriu"... Gal tiesiog reikėtų imti, ir apsispręsti?

Aišku, kaip ir daugumai čia esančių, atėjus laikui vykti į treniruotę su manimi būna visko - ir "tingiu", ir "atsibodo", ir t.t. ir pan. Galiu pasakyti štai ką: pasiryžęs ir nuvykęs dar nei karto nesigailėjau, ir kai užplūsta abejonės, kas kartą tai prisimenu

Dar žinau tai, kad nemėgstu nuolaidžiauti sau ir taikstytis su savo silpnybėmis, kurios trukdo tam, ko iš tiesų noriu ir ko siekiu gyvenime. Stengiuosi gyventi taip, tarsi gyvenčiau paskutinę savo gyvenimo dieną. Todėl arba treniruojuosi, arba nesitreniruoju. Būtų nelogiška, jei ilsėdamasis namie graužčiausi, kad nenuėjau, arba gailėčiausi nuėjęs, tokiu būdu gaišdamas ir savo, ir kitų laiką

Pasakiau, kad treniruojuosi, ir stengiuos laikytis žodžio, duoto SAU. Dėl to, kad nenueisiu, pragulėsiu, pratinginiausiu, ant žemės dangus nenukris. Išskyrus mane, gal ir išvis niekas to nepastebės. Tačiau būtent MAN reikės pateikti ataskaita SAU už tai, ką šiandien nuveikiau ir kiek geresnis tapau

Atsakomybė prieš trenerį, prieš klubą, prieš draugus už praleidimą yra smulkmena, palyginus su atsakomybe prieš SAVE už veltui praleistą laiką, beprasmiškai praėjusią dieną ir iš rankų slystantį gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų - pats savo likimo kalvis

Tai ko iš tiesų nori, nemotyvuotas skaitytojau? Jei nori, tai vietoje to, kad ieškotum savo motyvacijos lovoje, eik į treniruotę, ir ieškok motyvacijos tenai

Tikiuosi kam nors šis tekstas pravers...

P.S. Lovoje lengviau rasti kitus dalykus, negu motyvaciją iš jos pakilti 

[google]

Tikiuosi kam nors šis tekstas pravers...

 Taip pat +1, išties daug teisingų minčių 

[Saxum]

Pasakyta gerai, bet... Bepigu, kai yra kažkoks konkretus dienos režimas (darbas nuo iki), kai nėra šeimos, vaikų... Tuomet keičiasi prioritetai.

[dziudoka]

Pasakyta gerai, bet... Bepigu, kai yra kažkoks konkretus dienos režimas (darbas nuo iki), kai nėra šeimos, vaikų... Tuomet keičiasi prioritetai.

Auksiniai žodžiai. Šiaip visus sportininku (didelius ir mažus) pastoviai ištinka krizės. Normalu. Pas mus kovotojus panašiai kaip pas žmones.

[google]

Pasakyta gerai, bet... Bepigu, kai yra kažkoks konkretus dienos režimas (darbas nuo iki), kai nėra šeimos, vaikų... Tuomet keičiasi prioritetai.

Aš asmeniškai, vis vien palaikyčiau laiteriz požiūrį- jei tik yra noro, įmanoma rast laiko, kitu atveju ir jėgų nebėra, ir nuotaika ne ta, ir rūpesčiai užpuola ir galiausiai reik prisiverst rast motyvaciją sportuot. Jei žmonės neturi šeimos, dar nereiškia, kad jų dienos režimas pastovus. Iš savo patirties- universitete tvarkaraštis keičiasi kas 1-1.5mėn, vakariniai budėjimai ligoninėje (grafikas nepastovus), mokslinė veikla (visiškai neprognozuojama- būna dienų, kad per savaitę arba nieko nenuveiki, arba prasėdi prie darbo tikrai ne vieną valandikę), dar reikia kitos dienos darbų temą išmokt (būna, kad ir mintinai kone 40psl iškalti reik), tada dar reikia ir draugus kada nors aplankyt, nes tuoj pamirš kaip atrodau ir dar rast laiko sportui! Ir kažkaip pavyksta viską suderint! Aišku, man dar daug gelbėjo mano trenerio supratingumas- treniravimuisi turėjau tikrai išskirtines sąlygas, dėl ko jam ligšiol esu nepaprastai dėkinga.. Bet kai nebelieka noro sportuot, sportas tampa kone laiko gaišimu, nes niekur nebespėji.. Tuomet geriausia išeiti ir pasirinkti kitą sporto šaką-  vėl gerai jautiesi ir vėl viską įmanoma suderinti

[Saxum]

Aš asmeniškai, vis vien palaikyčiau laiteriz požiūrį- jei tik yra noro, įmanoma rast laiko

Pažįstu žmonių (kas prie verslo, kas prie kitų reikalų...), kuriems neįmanoma rasti laiko Ir nebegalioja taisyklė, kad laikas tai guma, tik turėk noro ją tampyti. Ir čia jau jokios motyvacijos nebepadės, kai žmonės darbuose miega (vienu laikotarpiu prieš dešimtmetį aš pats po dvi paras darbe sėdėdavau be miego ir praktiškai maisto, tai tikrai nekildavo mintis sportuot).

Jei žmonės neturi šeimos, dar nereiškia, kad jų dienos režimas pastovus. Iš savo patirties- universitete tvarkaraštis keičiasi kas 1-1.5mėn, vakariniai budėjimai ligoninėje (grafikas nepastovus), mokslinė veikla (visiškai neprognozuojama- būna dienų, kad per savaitę arba nieko nenuveiki, arba prasėdi prie darbo tikrai ne vieną valandikę), dar reikia kitos dienos darbų temą išmokt (būna, kad ir mintinai kone 40psl iškalti reik), tada dar reikia ir draugus kada nors aplankyt, nes tuoj pamirš kaip atrodau ir dar rast laiko sportui! Ir kažkaip pavyksta viską suderint!

Žinoma įmanoma, nes nėra įsipareigojimų šeimai. Kai turėsi vyrą, pora trejetą vaikų, situacija SMARKIAI pasikeis. Daug žmonių sukūrę šeimas apskritai užmeta sportus ir tik po daugelio metų grynai DĖL SVEIKATOS pradeda judėt.

Aš pats realiai tik dėl to retkarčiais stengiuosi pajudės, kad visai neapkerpėti. Nes nebe tie prioritetai, kažkaip į meistrus nebetaikau, į varžybas nesiruošiu važiuot, o pinigai palangėje ant kaktusų neauga, tenka dirbti per du darbus (gerai kad darbas prie kompo, o tai forumo adresą pamirščiau  ), vis kokią "chaltūrą" namie padaryt, bandyt versliukus organizuot, o čia dar krūva renginių, Kovos klubai visokie... Bet juk retkarčiais ir su šeima, žmona norisi pabūt, pamokas vaikams padėt paruošt, ar kokią vinį į sieną įkalt... Tad jei dabar dar kovos menui pasišvęst, tai grįžtų tie laikai, kaip prieš dešimtmetį buvo, namo tik permiegot (ne visada) grįždavom...

Ir čia jau ne požiūrio reikalas... Tiesiog skirstai prioritetus kas svarbiau.

[Saxum]

Šiaip aišku, čia gal jau nebe ta tema pasukom, kalbėdami apie prioritetus. Žinau žmonių, kurie praeityje rimtai sportavo, buvo tikri meistrai, tačiau dabar verslininkai ir jiems tai svarbiau, nei kovos menas. Prioritetai... 

Tema juk apie tai, kaip žmogus nori, bet neranda jėgų Tad diskusija turėtų būt labiau aktuali jauniems žmonėms (nebūtinai).

[Marcius]

Na tai va sportuoti pradejau kaip anksciau. jau senokai pries visus tuos ikvepencius zodziu  o jie tikrai puikus  Tai va del sporto. Tiesiog emiau ir pradejau, perlipau per pati save 

[Saxum]

Na tai va sportuoti pradejau kaip anksciau. jau senokai pries visus tuos ikvepencius zodziu  o jie tikrai puikus  Tai va del sporto. Tiesiog emiau ir pradejau, perlipau per pati save 

Šaunu 

[pataisomas optimistas]

Aš asmeniškai, vis vien palaikyčiau laiteriz požiūrį- jei tik yra noro, įmanoma rast laiko, kitu atveju ir jėgų nebėra, ir nuotaika ne ta, ir rūpesčiai užpuola ir galiausiai reik prisiverst rast motyvaciją sportuot. Jei žmonės neturi šeimos, dar nereiškia, kad jų dienos režimas pastovus. Iš savo patirties- universitete tvarkaraštis keičiasi kas 1-1.5mėn, vakariniai budėjimai ligoninėje (grafikas nepastovus), mokslinė veikla (visiškai neprognozuojama- būna dienų, kad per savaitę arba nieko nenuveiki, arba prasėdi prie darbo tikrai ne vieną valandikę), dar reikia kitos dienos darbų temą išmokt (būna, kad ir mintinai kone 40psl iškalti reik), tada dar reikia ir draugus kada nors aplankyt, nes tuoj pamirš kaip atrodau ir dar rast laiko sportui! Ir kažkaip pavyksta viską suderint! Aišku, man dar daug gelbėjo mano trenerio supratingumas- treniravimuisi turėjau tikrai išskirtines sąlygas, dėl ko jam ligšiol esu nepaprastai dėkinga.. Bet kai nebelieka noro sportuot, sportas tampa kone laiko gaišimu, nes niekur nebespėji.. Tuomet geriausia išeiti ir pasirinkti kitą sporto šaką-  vėl gerai jautiesi ir vėl viską įmanoma suderinti

Kai atsiranda vaikai, be visų tokių profesinių ir kitokių laiko problemų atsiranda kelios papildomos:
1. Praleisti laiko su vaikais
2. Praleisti laoko su žmona
3. Uždirbti jiems visiems ant duonos
4. Aprūpinti padoresniu būstu, nei vieno kambario butas
5. Tą būstą išlaikyti ir padįti prižiūrėti
visi šie nesvarbūs dalykai prie įprastinio dienos režimo 8 val darbo 2 val. užklasinės veiklos kaip ruošimas straipsnių, dar prideda min. 4 val veiklos šeimoje, taigi paroje lieka 10 val kelionei į darbą ir namo, pavalgymui, miegui ir kitai poilsiniai veiklai.

Ir šitoj vietoj leisiu sau pateikti išvadą:
Jeigu nori užsiiminėti kovos menais daugiau negu 2 val per dieną, turi kažką aukoti, nes su kelione namo ir į salę susivalgo dar 3-4 val. Taigi lieka 6 val miegui ar kitai poilsiniai veiklai, o to jau lyg ir mažoka.

[Saxum]

Va, va, apie ką ir kalbėjau... Tik visgi čia ne ta tema 

Kai atsiranda vaikai, be visų tokių profesinių ir kitokių laiko problemų atsiranda kelios papildomos:
1. Praleisti laiko su vaikais
2. Praleisti laoko su žmona
3. Uždirbti jiems visiems ant duonos
4. Aprūpinti padoresniu būstu, nei vieno kambario butas
5. Tą būstą išlaikyti ir padįti prižiūrėti
visi šie nesvarbūs dalykai prie įprastinio dienos režimo 8 val darbo 2 val. užklasinės veiklos kaip ruošimas straipsnių, dar prideda min. 4 val veiklos šeimoje, taigi paroje lieka 10 val kelionei į darbą ir namo, pavalgymui, miegui ir kitai poilsiniai veiklai.

Ir šitoj vietoj leisiu sau pateikti išvadą:
Jeigu nori užsiiminėti kovos menais daugiau negu 2 val per dieną, turi kažką aukoti, nes su kelione namo ir į salę susivalgo dar 3-4 val. Taigi lieka 6 val miegui ar kitai poilsiniai veiklai, o to jau lyg ir mažoka.